Atėjus bene melancholiškiausiam metų laikui ir prailgus vakarams ne vieną iš mūsų užplūsta nostagiški jausmai. Sentimentų magijai neatsispyrė Idioteatras ir Keistuolių teatras, sujungę dvi stipriausias jėgas – scenoje visuomet laukiamų legendinių aktorių Ilonos Balsytės bei Kosto Smorigino duetą ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko entuziazmą. Šios sintezės rezultatas – spalio 28 dieną pirmąsyk Lietuvoje šviesą išvydusi pjesė "Meilės laiškai", atkeliavusi tiesiai iš Brodvėjaus. Aštunto dešimtmečio pabaigoje amerikiečių dramaturgo A. R. Gurney meistriškai sudėliotas dviejų žmonių viso gyvenimo susirašinėjimas buvo skaitomas nuo Brodvėjaus iki Niujorko viešosios bibliotekos, nuo Holivudo legendos Elizabeth Taylor iki lietuviams puikiai pažįstamo kino aktoriaus Tom Hanks; pjesė atrado kelią ne tik į žiūrovų, bet ir į profesionalų širdis, nes vos po poros metų buvo nominuota prestižinei Pulitzerio premijai.

Kur slypi šio jautraus, kiek senamadiško – juk popierinius laiškus jau prieš kurį laiką išstūmė socialinių tinklų žinutės, – ir perdėtos ekspresijos išvengiančio spektaklio paslaptis? „Paliko įspūdį du dalykai. Pirmiausia – neįtikėtinas aktorių meistriškumas. Prieš akis vyksta personažo virsmas iš vaiko į paauglį, jaunuolį, vyresnį žmogų. Jie „susensta“ tiesiog akyse, nors… niekas nesikeičia! Tu ką tik matei mažą mergaitę, o štai dabar tai moteriai jau virš 40, 50, 60-ies! Kitas įsimintinas įspūdis – paties spektaklio galia. Visas dvi valandas lyg ir ramiai stebi, klausais, atpažįsti, juokies, liūdi. Būtent – lyg ir ramiai, nes nuaidėjus paskutinėms personažų frazėms supranti, kad tave, kaip naivų vaiką, taip va ramiai ėmė ir atvedė į tą finalinę akistatą su savimi, tą, kuriai kada nors lemta įvykti kiekvienam“, – įspūdžiais dalijosi viena iš spektaklio žiūrovių.

Ir iš tiesų scenoje, kurioje daugiau nei pusantros valandos I. Balsytė ir K. Smoriginas suteikia pjesei emocingą ir jautrų žodinį pavidalą, vyksta gerokai daugiau: nuo pirmosios drovios aštuonmečio Tomo padėkos bendraamžei Aleksandrai už kvietimą į gimtadienį iki ugnyje suliepsnojančio paskutinio viltis praradusios dabar jau garsios dailininkės Aleksandros laiško žiūrovai stebi ne tik visą gyvenimą trunkantį susirašinėjimą, bet ir asmeninį personažų virsmą. Subtilūs scenografijos sprendimai išryškina dviejų dramatiško likimo draugų pokyčius – ant suolelio scenoje pradžioje sėdėję jauni, vienas prieš kitą laiškais maištaujantys gyvybingi bičiuliai su kiekviena praleista proga, nutylėtu jausmu ir skauduliu tampa dviem viena nuo kitos tolstančiomis figūromis, iki paskutinės akimirkos įsikibusiomis taip trokštamo tarpusavio ryšio.

„Þinai, kas mums trukdo, Tomai. Šitie prakeikti laiškai. Aš pažįstu tave iš laiškų, o ne gyvenime. Štai kodėl aš kažko, anot tavęs, ieškojau žvilgčiodama tau per petį. Aš ieškojau to žmogaus, kurį visus tuos metus pažinojau iš laiškų. O gyvenime tu visiškai kitoks, Tomai“, – aktorės I. Balsytės lūpomis prabyla Aleksandra, iškeldama bene svarbiausią „Meilės laiškų“ klausimą: ar susirašinėjimas – net jei jis trunka visą gyvenimą – gali parodyti tikrąjį „aš“ kitam žmogui ir sukurti santykius, ne mažiau tvarius nei tai, ką sukuriame bendraudami akis į akį? Net jei atsakymas į šį klausimą vis dėlto pasirodo neįmanomas, intymiai nostalgiška spektaklio atmosfera ne vieną žiūrovą priverčia nuklysti į savo paties prisiminimus ir atgaivinti susižavėjimą gyvu, nuoširdžiu ir taip nekantriai laukiamu tekstu, artimo žmogaus ranka išrašytu popieriuje.