Skaitymo tradicijos kraštotyrininko Tautvilio Užos namuose

Kiekvieno žmogaus gyvenime knyga palieka savo žymę. Ta žymė ryškesnė, jei žmogus ne tik myli knygą, saugo ją ir gerbia, bet suranda galimybę ją išleisti. Kalbiname septynių kraštotyros knygų apie Viešintų kraštą autorių ir sudarytoją, kraštotyrininką Tautvilį Užą, norėdami sužinoti apie  skaitymo tradicijas ir skaitymo ypatumus jo namuose.

Gerbiamas Tautvili, ar galima sakyti, kad  meilę knygai paveldėjote iš tėvelių?

Mama buvo žingeidi, tėtis irgi pavartydavo kokį leidinuką. Spausdintas žodis mūsų šeimoje buvo gerbiamas ir saugomas.

Ką mėgo skaityti Jūsų tėvai? Ar tai buvo daugiau periodiniai  leidiniai, ar knygos apie žemdirbystę, gyvulininkystę, sodininkystę, kurias Jūs išsaugojote savo namų bibliotekoje?

Daugiausiai buvo skaitomi periodiniai leidiniai. Nors ir nuvarginti sunkių ūkio darbų, rasdavo laiko knygelėms. Šventadieniai buvo skirti poilsiui. Pasimeldę, pašėrę gyvulius, skaitydavo. Populiarus ir mėgstamas buvo tarpukariu išleistas „Ūkininko patarėjo“ kalendorius su gausybe patarimų. Jis dalinai primindavo enciklopediją. O štai knyga „Kolūkietės namų ūkis“, išleista 1958 m. , kurią išsaugojau savo namų bibliotekoje, tuo laiku buvo gerų patarimų knyga moteriai, kaip tvarkytis savo ūkyje. Tai ir apie sodybą bei jos išplanavimą, moters ir vaiko higieną, namų ruošą, maisto atsargų kaupimą, gyvulių ir paukščių auginimą.

Ar skaitė Jums pasakas mama, močiutė?

Pasakas man sekdavo. Ypač gražiai sekdavo mama. Spausdintų pasakų knygų mano vaikystėje namuose buvo nedaug.

Gal prisimenate savo perskaitytą pirmąją knygą? Kada išmokote skaityti?

Konkrečių pavadinimų neprisimenu. Mama, kartais ir tėvelis parodydavo raides, taip pamažu ir išmokau skaityti. Manęs skaitymas nevargindavo.

Kokia biblioteka, kurioje Jūs lankėtės, išliko Jūsų prisiminimuose?

Buvo mūsų kaime namas, kuriame veikė klubas-skaitykla. Ten buvo  organizuojami renginiai, statomi spektakliukai, žmonės rinkdavosi. Visi norėjo sužinoti daugiau…

Kokio turinio skaitote knygas? Ar skaito knygas Jūsų artimieji: Jūsų dukra, anūkė?

Mėgstu pažintinio turinio knygas apie žymių žmonių gyvenimą. Dukra taip pat mėgsta skaityti, dažniausiai renkasi lietuvių autorius, patinka psichologinio pobūdžio knygos. Anūkė irgi turi savo mėgstamų vaikiškų knygų serijas, jas mielai ima ir skaito iš bibliotekos. Manau, kad auga skaitanti karta, nors jaunimui didelis konkurentas yra kompiuteris.

Gerbiamas Tautvili, Jūsų asmeninė  biblioteka išsiskiria iš kitų namų bibliotekų enciklopedijų, žinynų, albumų, mokslo literatūros gausa. Ar galima teigti, kad Jums labiausiai patinka leidiniai, kurie skirti savišvietai, lavinimuisi?

Tokia jau knygos paskirtis: šviesti, lavinti. Meilės romanai mano nelabai mėgstami, nors ir jie praturtina jausmus.

Turite sukaupęs nemažą namų biblioteką. Ar yra vilties, kad šiame naujų technologijų amžiuje Jūsų namų biblioteka bus išsaugota,  taps dinastine asmenine biblioteka, kad knygų komplektavimo tradiciją perims dukra ar anūkė?

Negaliu teigti, kad namų biblioteka knygų pavidalu išliks visam laikui. Kompiuteriai jau senokai braunasi į mūsų namus. Tačiau, manau, niekas nepakeis spausdintos knygos puslapių šnaresio ir žavumo bei malonesnio skaitymo.

Gal turite perskaitytą knygą, kurią rekomenduotumėte savo bičiuliams, bendraminčiams, draugams? Kokia tai būtų knyga?

Juozo Baltušio „Su kuo valgyta druska“, „Tėvų ir brolių takais“. Rašytojo stilius ir humoras tikai žavi. Kokia vaizdinga mūsų kalba. Be šių knygų, ypač man patiko Juozo Apučio novelės. Mane visais laikais džiugino Salomėjos Nėries eilės. Turiu abu jos poezijos leidinius, išleistus 1972 m. Poetė buvo jauna, naivi, patikėjo sovietinės valdžios propaganda, skleidžiamas santvarkos blizgesys ją sužavėjo. Okupavus Lietuvą ji buvo priversta parašyti poemą, garbinančią sovietų santvarką. Taip atsirado „Bolševiko kelias“. Poetė, sužinojusi, kad ši „geroji“ santvarka tremia į Sibirą dorus, darbščius Lietuvos žmones, suprato… Savame krašte buvo pasmerkta. Autorės A. Ruseckaitės knygą „Padai pilni vinių“ siūlau būtinai perskaityti ir tikiu, kad daugelis pakeis nuomonę apie poetės S. Nėries paklydimus.

Kai gyvenome sovietų sąjungoje „už geležinės uždangos“, perskaičiau knygą „N. Chruščiovas Amerikoje“. Nors valdžia nerekomendavo jos skaityti, bet knyga ėjo per rankas ir perskaičiusieji džiaugėsi nors keletą akimirkų (gurkšnių) įkvėpę gryno oro iš laisvo pasaulio. Nors nedaug epizodų buvo aprašyta iš laisvo pasaulio žmonių gyvenimo, bet ir iš to pasimatė kiek mes toli atsilikę nuo jų…

Patinka H. Wassmos knygos apie stiprius žmones, gyvenančius atšiauriomis sąlygomis. Šiuo metu populiari ir įdomi D. Owens knyga „Ten, kur gieda vėžiai“, net ekranizuota. Na, o mokantiems gėrėtis gražiu lietuvišku žodžiu, rekomenduočiau Eglės Juozapos (slapyvardis) romaną „Juozapa ir jos seserys“.

Išleidote septynias knygas. Kuri iš išleistų knygų Jums yra mylimiausia, brangiausia?

Visos mano išleistos knygos man yra brangios kaip šeimoje vaikai. Ar galima pasakyti, kad tas vaikas yra brangus, o anas ne toks.

Kuris pomėgis yra arčiau širdies – knygų leidimas, ar knygų skaitymas?

Abu pomėgiai yra žavūs. Skaitymas patinka – gatavas siužetas, o leidimas „gimdo“ tą siužetą. Man patinka iš Viešintų krašto Žliobiškių kaimo kilusi, dabar daug metų Panevėžyje gyvenanti Albina Misiūnaitė-Garbauskienė. Ši šviesaus proto kraštietė, šiemet atšventė 90-metį. Turi mano išleistas visas septynias knygas. Sako dažnai jas paskaitanti ir visada randanti kažką naujo primiršto, kas pradžiugina sielą. Ačiū jai už gerus žodžius. Ji turi dar vieną išskirtinę savybę. Kiekvienam pas ją apsilankiusiam ji išlydėdama kažką tai įdeda lauktuvių. Ji sako: „Aš labai džiaugiuosi, kad iš manęs paima, gal mane ilgiau prisimins“.

Seniau sakydavo, kad kiekvienas vyras turi pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką. Aš dar pridėčiau – parašyti knygą apie savo gimtąjį kraštą ar mokyklą, kurią lankė. Juk kiekvienoje vietovėje – kiti papročiai, šiek tiek ir tarmė skiriasi. Tokią knygą skaitydami būtų dėkingi mūsų vaikai ir anūkai. Parašyti knygą nėra sunku, tik reikia noro ir ryžto. Yra pasakyta „Kas nori, ieško galimybių, kas nenori, ieško priežasčių“.

Rašytojas Justinas Marcinkevičius teigė: „Užrašyta praeitis, lengva ar sunki, duoda žmogui galimybę semtis iš jos išminties, perimti protėvių patirtį“. O Jonas Basanavičius pabrėžė, kad „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. Pasak ekonomisto Nerijaus Mačiulio, diena prarastų prasmę be maisto, be pagarbos, be džiaugsmo, be laimės, be draugų, be šeimos ir, žinoma, be knygų.   Tad ne tik skaitykime, bet ir rašykime!

Gerb. Tautvili, dėkoju už atsakymus ir linkiu, kad meilė spausdintai knygai neišblėstų.

Kalbino Dalina RUPINSKIENĖ

Vienas komentaras

  1. Gimtinę galima sulyginti su motina, kuri niekada neišduoda savo vaikų ir visada laukia mūsų sugrįžtant. Gerb. Tautvili Tavo išleistos knygos tarsi testamentas savo gimto krašto žmonėms. Ačiū Tau, kad per Tavo knygas vėl grįžtame į savo pradinį tašką – gimtinę.

Komentuoti: Gražina Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.