Sostinės AP galerijoje gruodžio 3 d. menininkė, interjero dizainerė ir dekoratorė Eglė Bučienė pristatė pirmąją savo parodą. Joje vienuolika unikalių kolekcinio dizaino kūrinių iš medžio, metalo, stiklo ir… senų knygų. Interjero dizainerė pasakoja, kad savo kūryboje daug dėmesio skiria knygoms, todėl ir šia paroda siekia atskleisti jautrią knygų likimo mūsų visuomenėje problemą ir išreikšti plačiai apimančią pagarbą. „Nereikalingomis laikomų ir utilizavimui skirtų knygų meninė transformacija, prabylanti dizaino kalba, tebūna estetinis minties lopšys ir pagarbos ženklas išminčiai, žodžiui, kūrėjams“, – sako parodos autorė.
Pranešime spaudai rašoma, kad įspūdingi, tiek savo originalumu, tiek pačia idėja išsiskiriantys E. Bučienės parodos „Laimės žiburio link“ kūriniai gimė vos per keturis mėnesius. Autorė pasakoja, kad įvyko tikras sprogimas – ilgai viduje brendęs kūrybinis užtaisas tiesiog išsiveržė vienu darbu po kito. „Norėjau, kad mano kūriniuose rankų meistrystė susijungtų su mintimi, menu ir, žinoma, knygomis. Kuo toliau, tuo labiau knygų likimai ir jų perteklius tampa jautria problema mūsų nuolat atsinaujinančioje visuomenėje, – pažymi menininkė. – Man knygos nėra tik popierinis daiktas, tai be galo daug „užrakinto“ laiko, gerų intencijų, gilių rašytojų, fotografų, įvairių menininkų minčių. Galiausiai – įrišėjų ir leidėjų darbo. Juk knygomis norima ne tik išsilieti, bet jos skirtos mums, visuomenei, jomis siekiama kažką parodyti, perteikti, informuoti, įkvėpti, pasidalinti išmintimi. Reikia labai daug laiko ir pastangų, kad ji išvystų šviesą . Tad mano kūriniai yra pagarbos ženklas žmogui, išminčiai, kūrėjams.“
Žadina sentimentus ir vaizduotę
Parodoje pristatyta vienuolika interjero dizainerės ir dekoratorės, atmosferinių scenografijų kūrėjos darbų, sujungiančių filosofinę mintį, lietuvišką identitetą, dizainą, tvarų meninių priemonių panaudojimą ir aktualijas. Parodos jungiamoji gija – knygų fragmentai.
„Lenkiu galvą prieš visus menininkus ir noriu būti savo vietoje – esu dizainerė, o dizainas yra puiki tarptautinė, plačiai suprantama kalba, reiškianti mintį per meistrystę – medžiagų išmanymą ir kruopštų, kūrybingą atlikimą. Tad, savo kūriniuose meną apjungiau su funkcija, o funkciją praplėčiau filosofine mintimi ir estetine forma,“ – sako autorė.– Be to, kai savo kūryba kalbi apie tai, kuo nuoširdžiai tiki, pasirenki popierinę knygą kaip simbolinę kūrybinę priemonę, natūraliai norisi rinktis ir kitas tikras, natūralias medžiagas: medį, metalą, veidrodį.“
Parodoje randame unikalaus, kolekcinio dizaino kūrinius – staliukus, konsoles, šviestuvą, lentynas – pavadinimais „Laimės žiburys“, „Mėlynas kraujas“, „Gėlynas“, „Praeities tiltai“ ir kt.
Skulptūriniai kūriniai kalba apie mūsų tautos tapatybę – kultūros, literatūros, istorijos aspektus, kartu keldami klausimus apie kiekvieno mūsų asmeninį indėlį, rolę šių laikų realijose ar norą jose dalyvauti.
„Tapatybė – tai ne tik savęs identifikavimas, tai mūsų unikalumas ir išskirtinumas, ir yra didžiulė prasmė ją išsaugoti. Pasaulio progresas natūraliai jungia sistemas, požiūrius, niveliuoja ribas. Bet tuo pačiu turi atsinaujinti – impulsų ieškodamas neatrastuose pasauliuose, fantastiniuose kraštuose arba senosiose etnokultūrose. Tad mūsų unikalumas ir išskirtinumas gali prisidėti prie pasaulio raidos. O norėti išsaugoti visa tai gali, kai didžiuojiesi, kas esi,– sako menininkė.– Labai svarbu kad ir mūsų vaikai didžiuotųsi savo prigimtine teise. O ko jiems reikia – tai truputis žinių apie savo kultūrą, istoriją, tradicijas, mokėti kalbą. Kad derindami visa tai su vertybėmis galėtų augti gražiais žmonėmis.“
Stebint kūriniuose preciziška technika sujungtus knygų lankstinius, metalo lakštus, medį, veidrodžius, stebina grakščių formų detalių dermė. „Savo kūriniais siekiau atskleisti knygų lankstinių, medžio ir metalo apdirbėjų meistrystę, įtraukti šviesą. Mes vis progresuojame, atrandame naujų technologijų, pajungiame jas mūsų kasdienėms reikmėms, bet man šiuose kūriniuose svarbi žmogiškoji galia, jungianti kūrybinę mintį – fantaziją, vaizduotę, ko niekada neturės dirbtinis intelektas, ir meistrystę – rankų prisilietimo galią prakalbinant medžiagas.
Pažanga yra natūrali mūsų progreso dalis, bet norisi, kad tai būtų pavyzdys ir vaikams – kad jie neužsirakintų vien technologijų pasaulyje, kad lavintų vaizduotę, kurtų, bandytų savo rankomis ir jėgomis iš paprastų dalykų kurti savo stebuklus.“
Apie kūrinius
Parodoje eksponuojami skulptūriniai dizaino objektai – tai subtiliai pateikti su mūsų kultūra, tradicijomis, literatūra susiję simboliniai pasakojimai, į pasakojimą įtraukiantys ir žiūrovą. O kiekvieną kūrinį lydi menininkės E. Bučienės aprašyta vadinamoji „kūrybos razina“ – apie parinktas dizaino ir gamybos priemones minčiai sustiprinti.
„Laimės žiburys“ – simboliškas aukštasis kalnas, ant kurio šviečiantis „laimės žiburys“ kviečia stebėtoją rinktis – lipti, stebėti, ar trauktis. O kitas šviesos spindulys, nukreiptas žemyn rusena, prisimenant jau kritusius. Simboliško literatūros kūrinio interpretacija kviečia susimąstyti apie mūsų pasirinkimus įvairiais gyvenimo etapais, įvairiose gyvenimo kryžkelėse.
Netikėtas itin subtilus ir meistrystės pareikalavęs dvikryptės šviesos integravimas į labai ploną metalo juostą šį grafiškai grakštų kūrinį dar labiau išlengvina, o simbolinę mintį apgaubia viltimi.
Vienas iš labiausiai smalsumą žadinančių parodos eksponatų – veidrodinė skulptūra „Praeities tiltai“, kurio vizualinis pagrindas yra tilto pastoliai Šventojoje, kasmet besipuošiantys kriauklytėmis, ledo gabaliukais, vandens augmenija.
„Žvelgiant į jūrą, jie tampa gražaus peizažo dalimi, o galbūt tie buvusio tilto griuvėsiai kažkam išties trukdo – kaip pažiūrėsi. Kita vertus, skulptūra susijusi su mūsų asmeniniu indėliu: ką mes padarėme, kad tie pastoliai išliktų arba kaip tik būtų ištraukti. Ir ką simboliškai reiškia tiltai? Kokie ir ką jie jungia? Ir kokia mano rolė šiame kontekste?“ Todėl kūrinys ir pagamintas iš veidrodžio. Tiesa, savo atspindžio jame paprastai nepamatysi, nes veidrodiniai tiltų „pastoliai“ specialiai pasukti taip, kad stovėdamas priešais skulptūrą savęs nematytum, – intriguoja menininkė. Kaip dar viena simbolinę prasmę turinti detalė yra dvi veidrodžių spalvos – neutrali ir juosva. Nes gyvenime yra ir juodo, ir balto…
Menininkė apie kiekvieną savo kūrinį, kaip kūdikį, su meile išsamiai pasakoja kūrybos detales, nes visuose jos darbuose glūdi prasmė ir filosofiniai klodai. Štai dizaino kūrinys „Mėlynas kraujas“ yra simbolinė pagarba mūsų šalį į priekį visais laikotarpiais vedusioms iškilioms asmenybėms. Funkciškai – tai baro staliukai, turintys simbolinę reikšmę, kad „nieko mūsų tautai nebuvo padėta ant lėkštutės“, o sudėti jie „Lego“ kaladėlių principu: juos galima išardyti ir susidėti taip, kaip pats nori, nes istoriją priklauso nuo interpretacijų…
Konsolių ir staliukų „Gėlynas“ kūrybai autorė sėmėsi įkvėpimo iš tradicinių rūtų darželių. O viena sunkiausių skulptūrų „Knygų lentyna“ stovi, pasipuošusi iš knygų lankstinių sudarytu raštų, tarsi ironiškai atstačiusi koją ir vadina save „knygų lentyna“, nors jau seniai ant jos niekas nededa knygų.
Sunki konstrukcija pasirinkta todėl, kad laikai keičiasi, bet sąvoka „knyga“, net ir keičianti savo formatą į garso ar elektroninę, išlieka nepajudinama sąvoka.
Paroda „Laimės žiburio link“ AP galerijoje bus eksponuojama iki gruodžio 15 d.’
FAKTAI
Eglė Guobytė-Bučienė yra Anykščių rajono Varkujų kaime gimusio mokslininko menotyrininko teatrologo, teatro istoriko, publicisto, visuomenininko, išleidusio 15 knygų, Aleksandro Guobio (1932-2019) dukra.
