Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis su komanda tęsia išvykas į Anykščių rajono seniūnijas. Toks darbo metodas taikomas pirmą kartą Anykščiuose. Pasak mero, džiugina aktyvus seniūnijų gyventojų dėmesys, žmogiška šiluma  ir noras matyti savo gyvenamąją aplinką gražesne.  Paklausėme K. Tubio, kuo šios išvykos pasižymėjo, ar pasiteisina toks veiklos būdas.

– Mere, šiemet jau aplankytos Debeikių, Kurklių, Viešintų ir Skiemonių seniūnijos – apžiūrėta infrastruktūra, įvertinti atlikti darbai ir aptarti gyventojams svarbūs klausimai. Kas paskatino imtis tokių žingsnių?

– Anksčiau mes važiuodavom pristatyti jau padarytų darbų seniūnijose. Dabar kitaip  – vykstame pažiūrėti, ką reikėtų padaryti, nes labai svarbūs yra visi savivaldybės žmonės, kur jie begyventų – ar mieste, ar miestelyje, ar vienkiemyje.

Savivaldybei svarbi ir žmonių gyvenimo kokybė. Todėl pirmiausia mes žiūrime pagal seniūnų pateiktus sąrašus, kur yra prasčiausi keliai, stebime, kaip rangovai dirba, ką reikėtų dar padaryti.  Visa tai mes apžiūrime vietoje nuvykę. Yra ta patarlė, kad geriau vieną kartą pamatyti negu 10 kartų išgirsti. Ir tai pasitvirtina – pamatai ir supranti, kas kaip yra.

Galų gale, mes matom, kaip žmonės gyvena tokiuose kaimukuose, kur yra 15 trobų, o gyvenamos tik 2 trobos, kaip jie atrodo, kaip jie jaučiasi, kas tie kiti savininkai. Daugeliu atvejų savininkai nori, kad keliai būtų puikūs, nes jie čia atvažiuoja retkarčiais iš kitų miestų arba užsienio ir pageidautų, kad privažiavimas būtų puikus. Bet mes norime tvarkyti kelius pirmiausia ten, kur yra daugiau nuolat gyvenančių žmonių. Pakartosiu – pirmiausia mums svarbūs mūsų rajono nuolatiniai gyventojai.

Taip pat turime galimybę pasikalbėti su gyventojais. Tada jie ir pasako, ko jie nori, kaip nori. Kartu galime planuoti. Reikia pabrėžti, kad visose seniūnijose yra nemažai namų ir sklypų, kurie yra apleisti. Jie yra kurortinėje teritorijoje, o juk žmonės važiuoja per rajoną, ir tai labai  kenkia. Tikiuosi, kad po ilgo proceso dar šiemet nugriausime Troškūnų profesinės mokyklos bendrabučio pastatą.

Kiekvienoje seniūnijoje mes turime tokių statinių, pasižiūrėjom vietoj, kaip atrodo privatūs namai, kur žmonės nesusitvarkė paveldėjimo, ar neaišku kam priklausantys griūnantys pastatai. Atvažiuoja meras ir sako: „Seniūne, kas čia, kieno čia, sklypas suformuotas ar ne ir ką darom?“.

– Bet ar realu tokiu būdu pagerinti miestelių vaizdą?

– Yra visų seniūnijų, kuriose lankėmės, tokių pastatų sąrašai. Sakykim, Debeikiuose prieš parduotuvę yra didžiulis pastatas, kuris stovi prie gatvės susiaurėjimo, todėl važiuojant nuo Aknystų pusės neįmanoma matyti kelio, tai labai kenkia eismo saugumui. Niekas negali saugiai išvažiuoti į pagrindinį kelią. Tas namas, kurio savininkas neaišku kiek laiko jau miręs, procedūros nepradėtos, yra kliuvinys. Dabar aš jau turiu teisinę praktiką Troškūnų bendrabučio atveju, kuris priklausė Ukrainos piliečiui, gyvenusiam Mariupolyje. Net pasitelkiant Ukrainos ambasadą tas pilietis nerastas, gavom atsakymą, kreipėmės į teismą, dabar jau turim rangovą ir pastatą nugriausim.

Taigi, tokie dalykai yra labai svarbūs. Jei tokių pastatų savininkai neįgalūs, neturtingi, mes surasim būdą, kaip padėti. Sakykim, Viešintose priešais bažnyčią nugriovėm avarinės būklės pastatą, kokia graži dabar erdvė ten.

Manau, tik pajudėti reikia – seniūnams bus duotos užduotys, savivaldybės skyrių darbuotojai taip pat pagal savo funkcijas gaus užduotis suformuoti sklypus. Yra atvejų, kai gretimų sklypų savininkai mielai įsigytų ir susitvarkytų apleistus pastatus. Nuo to bus tik geriau – graži ir tvarkinga aplinka gerina gyvenimo kokybę. Žinoma, procesas gal nebus greitas, bet jis turi prasidėti. Vienas seniūnas sako, kad va šitas namas toks pats stovi kiek aš seniūnu dirbu – 30 metų. Palauk, o tai ką jūs darėt tą 30 metų?

– Viena iš tokio darbo dalių – susitikimai su žmonėmis.

– Nuvykę mes ne tik susitinkam, bet ir lankom žmones namuose, yra tokių, kurie ateiti negali, bet susitikti nori. Seniūnas praneša, kad žmogus nori pašnekėti su meru akis į akį, nes nenori, kad jų problema taptų žinoma kitiems. Vieni dėl sveikatos problemų, kiti – dėl diskretiškumo, treti – nori savivaldybės pagalbos. Dažnai žmonės nežino, ar tai iš viso savivaldybės reikalas, bet niekas jam nepataria. Seniūno paklausia, bet seniūnai ne visada žino, kieno kompetencijoje būtų tą problemą spręsti, todėl laukia mero vizito.

– Jei trumpai – kokias pagrindines problemas per vizitus jau „užčiuopėte“?

– Žmonėms svarbūs privažiavimai, sklypų formavimas, medžių genėjimas. Sakykim, vieni bijo statyti namą, kadangi medžiai per tankūs, mūsų darbuotojai gerai dirba darbą, bet kartais per formaliai. Matosi, kad klevas išpuvęs, perskilęs, žmogus bijo statyti ir negali medžio pašalinti. Kaip sakoma, problemų yra tokių, kad tyčia nesugalvosi. Gyvenimas pats sukuria įdomių atvejų.

Arba, sakykim, kaimynai su kaimynais pešasi, o kai atvyksta meras, nė vienas nenori konflikto ir prasideda susitaikymo procesas. Nes seniūną jie pažįsta, kaip vietinį gyventoją, kaip savą ir jis jiems jau nebe toks didelis autoritetas. Tai, aišku nėra labai gerai, bet daugeliu atvejų aš galiu už jų darbą tik pagirti seniūnus.

– Ar gyventojai domisi tik savo problemomis, ar nori išgirsti ir platesnių dalykų, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje. Ar ateina to pasiklausti?

– Žinokit, ateina, klausimų labai įvairių kyla, pokalbiai ilgi, kartais net tenka pasakyti, kad jau kitas žmogus laukia. Žmonės nori pabendrauti, pasikalbėti, o savivaldybės komandos su meru vizitas jiems didžiulis įvykis. Susilaukiam nemažai padėkų, ypač dėl kelių asfaltavimo, nes atsirado galimybė nukreipti lėšų į rajono kelius. Mes tai padarėm, žmonės be galo patenkinti. Kaip jau minėjom, prioritetas yra gyvenvietėms. Net jei kelio danga bloga, bet ten gyvena vienas žmogus, labai gaila, bet atidedam, juk negali dėl vieno žmogaus kelio išleisti šimtą tūkstančių. Sutvarkėm kelius Burbiškyje, Ažuožeriuose, Skiemonyse, kur buvo ne keliai, o tiesiog „lopinynas“.

– O kaip žmonės žiūri į savo ateitį tuose miesteliuose?

– Buvom Debeikiuose, per tris etapus sutvarkėme drenažą. Ten buvo problema, kad gyventojų sklypai ir namai tiesiog skendo. Dabar debeikiečiai tiesiog „šviečia“, sako, „mums dabar čia pasaka.“

Gyventi Anykščių rajono miesteliuose nė kiek ne blogiau negu mieste ir net, pasakyčiau, jaukiau. Manau, natūraliai pereiname prie vakarietiško modelio – sakykim, Vokietijoje normalu, kad žmonės gyvena vienur, o dirba už 50 kilometrų. Todėl gyvenimo vieta, geografiniu požiūriu, ne tokia jau svarbi tampa ir pas mus.

– Tęsite išvykas?

– Taip aplankysime visas seniūnijas. Tiesa, neapsiribosime tik seniūnijomis, nes planuojame vykti į atskirus darbo kolektyvus susitikti su darbuotojais. Tikiu, kad tik kalbantis galima efektyviai nustatyti problemas, prioritetus ir sprendimų kelius.

Anykščių rajono savivaldybės nuotraukos. Tekstas Lino Bitvinsko