Šiemet sukanka 30 metų, kai Lietuvoje ir tuo pačiu Anykščiuose ėmė vykti spartūs pokyčiai. Daugybė žmonių įsiliejo į Sąjūdžio gretas, vyko stichiniai ir suplanuoti mitingai. Apie tas dienas prisimena broliai Romualdas ir Valentinas REPŠIAI.
SĄJŪDIS mirė – tegyvuoja SĄJŪDIS!
1988 metais gyvenau ir dirbau Vilniuje. Tuo laikotarpiu, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, buvau pavargęs nuo gyvenimo, kai viena buvo kalbama, kita galvojama, trečia daroma. Tų pačių metų birželio 2 d. laikraštyje „Vakarinės naujienos“ perskaičiau nežymų informacinį skelbimuką, kad Verkių mokslininkų rūmuose vyks diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“. Nuvažiavau ten. Vyko gyva diskusija. Kalbėjo Kazimieras Antanaitis, Kazimiera Prunskienė ir daugelis kitų. Buvo nuspręsta organizuotis. Tam buvo pasirinkta diskusija ekonominiais klausimais, numatoma birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje.
Tą dieną minėtoje vietoje susirinko pilna salė žmonių. Pirmininkavo akademikas Eduardas Vilkas. Dar neįsibėgėjus diskusijai ekonominiais klausimais, susirinkimo vedimo iniciatyvą perėmė „suokalbininkai“, tačiau susirinkimo eiga galėjo ir nesikeisti. Buvo momentas, kai nebuvo aišku, kokia linkme susirinkimas pakryps. Tuo metu į susirinkimą atvyko Zigmas Vaišvila ir perėmė iniciatyvą. Buvo nuspręsta siūlyti kandidatus į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Nedelsdamas pirmu kandidatu pasiūliau Zigmą Vaišvilą. Pasipylė kitų kandidatų siūlymai. Susirinkimo eigoje dar pasiūliau dabartinį „Respublikos“ savininką Vitą Tomkų.
Sąjūdžiui įsibėgėjant, pasiūliau iš kraštiečių, gyvenančių Vilniuje, surasti kuratorius Lietuvos regionams. Mane patvirtino kuratoriumi Anykščiams. Užmezgiau ryšį su Audriumi Butkevičiumi. Gaudavau jam „Sąjūdžio žinias“. Plečiantis Sąjūdžiui, padėjau suorganizuoti pirmąjį Sąjūdžio mitingą Dainuvos slėnyje – suderinau Kazimieros Prunskienės atvykimą, Arvydo Juozaičio atvežimą į mitingą.
Sąjūdžiui prarandant jėgą, pradėjau ieškoti atsakymo, kodėl tai vyksta? Taip gimė „Kreipimasis į Lietuvos žmones“:
„Mes įžengėme į žymių permainų laikotarpį. Mūsų akyse subyrėjo didžiulė imperija, siekusi sukurti rojų žemėje. Nusirito galinga, daug vilčių teikusi tautinio atgimimo banga, atidengdama, deja, tik mūsų suvargusią ir nuodėmingą dvasią.
Pinigų ir valdžios troškimo, smurto ir ištvirkimo persunkta atmosfera priimtina ne visiems ir tai teikia didžiulę viltį. Nemaža dalis ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo gręžiasi į tas dvasines vertybes, kurios atskleidžiamos originaliausioje knygoje – Biblijoje ir yra amžinos. Joje parodytas ir kelias, kaip šios vertybės gali įsitvirtinti mūsų kasdieniniame gyvenime.
Nepriklausomybė, suteikusi mums pasirinkimo laisvę, paliko mus be patikimų ideologinių orientyrų. Bažnyčia, šviesaus dvasingumo palaikytoja, okupacijos metu nesugebėjo užpildyti atsiradusios tuštumos. Į mūsų gyvenimą pradėjo skverbtis parapsichologija, astrologija, okultizmas, spiritizmas, mistika, burtai, prietarai.
Šviesesnieji protai mato šios padėties pražūtį ir beviltiškai bando stabdyti šį procesą deja, ne daug kas žino, kaip tai padaryti, nes mūsų tikro dvasinio gyvenimo patirtis yra labai maža.
Dėkodami mūsų seneliams ir tėvams už išsaugotą tikėjimą pastebime, kad dabar reikalingas išsamesnis Dievo ir Jo valios pažinimas.
Krikščionybė – tai nuostabiai paprastas ir viską paaiškinantis mokymas. Jo grožis ir gylis atsiskleidžia iš pirminių šaltinių, būtent,– iš pirminių, nes dabartinė krikščionybė yra taip iškreipta, kad praranda esmę ir todėl tampa nepriimtina.
Mums reikia grįžti prie krikščionybės ištakų, nuvalyti nuo jos šimtmečių apnašas ir tada prasidės tikrasis Atgimimas, ta GEROJI DVASIA, kuri mus jungė Baltijos kelyje, prie Parlamento rūmų – vėl sugrįš. Argi jūs nenorėtumėte vėl patirti to jausmo dar kartą ir gal dar žymiai stipriau?”.
Romualdas REPŠYS
Pirmoji trispalvė suplazdėjo Svėdasuose
Tokią išvadą galima padaryti, peržvelgus Sąjūdžio pradžią Anykščių krašte. Istorijos pėdsakai atvedė į Svėdasų seniūnijos Grikiapelių kaimo Matelių sodybą, kurią aplinkiniai žino kaip seną lietuviškų tradicijų puoselėjimo židinį. Pasirodo, čia saugoma ir trispalvė, pirmoji suplevėsavusi Svėdasų miestelyje.
Štai ką apie tuos laikus papasakojo svėdasiškis Algimantas ZOBARSKAS, dabar gyvenantis Utenoje. Toliau cituosiu A. Zobarsko pasakojimą.
Rengė šventę
Mano uošvijos sodyboje Grikiapelių kaime daugelį metų vykdavo ir dabar tebevyksta įvairūs kultūriniai renginiai: Joninės, Vasaros palydos, teminiai vakarai.
Į I988-jų Vasaros palydas rugpjūčio pabaigoje turėjo atvykti trys dainų ir šokių grupės iš Vilniaus, Kauno ir Utenos, kurių veikoje dalyvavo žmona ir jos seserys. Pasiūliau šį kartą neapsiriboti vien sodyba, bet „išplaukti į platesnius vandenis”, t.y. šventę padaryti visam Svėdasų miesteliui. Pasiūlymui niekas neprieštaravo ir man beliko prisiimti organizacinius reikalus.
Išdėsčiau sumanymą Svėdasų kultūros namų direktorei. Ji sutiko prisijungti su kultūros namų ansambliu…
Tuo metu Lietuvoje vyko aktyvi Persitvarkymo sąjūdžio veikla, pasireiškianti spaudoje, mitinguose, demonstracijose. Žmonės buvo užvaldyti euforijos. Viena ansamblietė iš Vilniaus pasisakė pažįstanti sąjūdietį Zigmą Vaišvilą ir pasiūlė pakviesti jį pakalbėti apie Sąjūdžio veiklą ir tikslus.
Reikėjo, kad ir iš vietinių kas nors pasisakytų. Nuvykau pas lietuvių kalbos mokytoją Joną Belecką ir pakviečiau tarti žodį šventės metu. Jis sutiko.
Turėjo tik raudonos medžiagos
Bet jei jau šventė, surasti kalbėtojai, tai kaip dabar bus be vėliavos? Reikia – reikia…
Vėliavą neoficialiai sutiko pasiūti Utenos buitininkai. Kombinatas medžiagos visų spalvų neturėjo, tik raudoną, todėl kitų teko ieškotis parduotuvėse. Universalinėje buvo geltonos spalvos šilko. Paprašiau pardavėjos pusantro metro. Matuodama, lyg tai tarp kitko, paklausė, kam reikia. Sakau: „triusikams“. Ji pažiūrėjo į mane, palingavo galvą ir sako: „Suprantu, suprantu, kokiems „triusikams“… Aš jai sakau: „Jei suprantat kokiems, tai gal dar turite ir žalios“. Neturėjo. Teko keliauti į kitą…
Šventės dieną tą vėliavą atsivežiau į sodybą. Važiuodami per kaimą iškišome ją pro automobilio langą. Ji puikiai plevėsavo, traukdama nustebusių praeivių žvilgsnius. Įvažiavę į kiemą apsukom ratą. Susirinkę šventės dalyviai mus ir vėliavą pasitiko audringais plojimais.
Kitą vėliavą siuvo mano broliai panevėžiečiai, panašiu būdu komplektuodami spalvas skirtingose parduotuvėse. Atrodo, kad tokių „konspiratorių“ jau būta, nes pardavėja, išgirdusi medžiagos spalvą ir ilgį, patarusi imti 10 cm. daugiau – esą, tiek kiti perka…
Nuogąstavo, kad pasodins…
Artėjo šventės pradžia. Tris atvykusius ansamblius išlaipinau trijose skirtingose vietose: ties kapinėmis, prie mokyklos ir Beragio ežero pusėje. Sutartą valandą visi ansambliai, grodami bei dainuodami, pajudėjo Svėdasų gatvėmis, kviesdami gyventojus į šventę.
Grupės, einančios pagrindine Vaižganto gatve, priešakyje, plevėsavo pirmoji mūsų trispalvė. Nešė ją svečiai, nes vietiniai dar nedrįso. Žiūrovų reakcija sunkiai nupasakojama – dauguma buvo lengvame šoke: „Viešpatie, pasodins… O dar tokie jauni…“
Susitikome miestelio centre, kur jau laukė kultūros namų ansamblis ir pulkas svėdasiškių. Čia truputį pašokę ir padainavę, patraukėme Vilniaus gatve prie Alaušo ežero. Prie ežero vėliavai iškelti stiebo nebuvo, tai Ričardas Banys su Jagmino Algiu ją įkėlė į pušį. Ir šventė tęsėsi…
Dvidešimt metų ta pati vėliava kiekvieno suėjimo į Matelių sodybą metu buvo iškeliama, todėl per ilgą laiką ji paseno, ,,pražilo”, apiplyšo. Pagaliau ji buvo išplauta, išlyginta ir pagarbiai padėta į lentyną. Dabar jos vietoje keliama nauja – ,,krominė”…
Tai buvo pirmas tautinės vėliavos viešas iškėlimas Svėdasuose. Paprastai drąsos iškelti vėliavą, žmonės įgaudavo, kai rajonų centruose praeidavo Sąjūdžio mitingai. Anykščiuose ir aplinkiniuose rajonuose mitingai dar nebuvo įvykę, tad kultūros namų direktorė suspėjo gauti pylos už trispalvės iškėlimą per renginį.
Tuomet įvykiai rutuliojosi neįtikėtinais tempais. Po pusantro mėnesio tautinė vėliava oficialiai suplevėsavo Gedimino pilies bokšte.
Valentinas REPŠYS
kad is musu,pasityciojo ,apvoge ir dar vagia pensijas nukele iki 65 ,vienu zodziu netokiu vagiu lietuvos tikejomes,peciukus tuoj ir ora apmokestins
lansbergo gauja pardave lietuva ?
Komuniste ,išverstaskūre andriukaitiene.Kaip jaučiasi toks żmogus gyvenantis be sażines? każkoks ,molekuliu rinkinys ..kuris glaudżiasi ten kur šilta Ir nauda gera. Tokiai Ir I ja panašiems nuimt visas rentas Ir signataro varda ,nes neverta tokio vardo ! Uż ka ?