Romualda Bražėnienė: „Mezgu – rašau nematomą laišką žmogui, kuris nešios“

Anykščiuose gyvena žurnalistė, bibliotekininkė, kraštotyrininkė, tautodailininkė Romualda Bražėnienė. Ji daugiau nei dvidešimt metų dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje korespondente. Nuo 1992 iki 2002 m. dirbo Anykščių rajono  savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja. 2002–2008 m. R. Bražėnienė buvo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, dar ketverius metus dirbo  Vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, kol išėjo į užtarnautą poilsį.  

Nuo jaunų dienų ji dalyvavo kraštotyros veikloje Anykščių rajone. 2015 m. R. Bražėnienė atnaujino savo narystę Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijoje. Romualda bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose: „Anykšta“, „Šilelis“, „Pasaulio anykštėnas“, „Utenis“, „Žiburys“, žurnale „Tarp knygų“, skelbė straipsnius internete. Ji paskelbė straipsnių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus tęstiniame leidinyje „Anykščiai: krašto kultūros istorijos puslapiai“.

Tautodailininkė daugiausia mezga virbalais, neria vašeliu. Kitomis rankdarbių technikomis (dekupažu, papuošalų gamyba) susidomėjo lankydama įvairias kūrybos parodas.  Dekupažo technika dekoravo akmenėlius, medinius bei stiklo gaminius. R. Bražėnienė dalyvavo tautodailės parodose: tradicinėse tautodailės parodose Anykščių koplyčioje 2014 m., 2018 m., 2019 m. ir  2020 m. Surengė personalinę parodą „Ieškojimai“ Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje 2015 m. Dekupažo kūrinius 2017 m.  eksponavo šios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo ir informacijos skyriaus ekspozicijoje.  Savo kūrinius R. Bražėnienė taip pat eksponavo Ignalinos r.  Česlovo Kudabos pagrindinėje mokykloje ir Kurklių bibliotekoje.

Kalbuosi su buvusia bendradarbe Romualda apie jos gyvenimo kelią, kūrybinę veiklą ir apie tai, kokios mintys aplanko pastaruoju metu.

Papasakokite, kokioje šeimoje gimėte. Kas buvo Jūsų tėveliai? Gal kažkuo išskirtinė buvo Jūsų šeima?

– Gimtinė – Utenos rajono Andreikėnų kaimas. Gimiau tuo metu, kai baisus  siautulys  Lietuvą siaubė – 1947 metais. Kadangi mamos dorų ūkininkų šeima pateko į vežamų iš Lietuvos šeimų sąrašą, visi 4 šios šeimos vaikai, tėvai, kaip išbaidyti paukščiai, paliko gimtąjį lizdą. Mama prisiglaudė kitoje Utenos pusėje, Andreikėnuose gyvenusių artimų giminaičių Kaušilų gausioje ir svetingoje šeimoje. Ji sutiko šioje šeimoje dažnai besisvečiuojantį to paties kaimo jaunuolį Juozą Mintaučkį – mano tėtę. Įsimylėjo, sukūrė šeimą.  Mamai dar net nespėjus pasidžiaugti mano pirmuoju savarankišku žingsneliu, 1948 metų gegužės 22 dieną juodo skausmo debesis užgulė kaimelį – į Sibirą išvežė visą Kaušilų šeimą ir dar vieną netoliese gyvenusį kaimyną. Iš tų laikų nieko negaliu atsiminti, bet vienas epizodas, kurį užfiksavo mano trejų metų vaiko akelės, liko visam gyvenimui. Tai buvo jau 1950 metais… Dvi tamsiai apsirengusios figūros už parankių tempė  tėtį, o mano galvelę persmelkė   – nepasiėmė nosinės! Bėgau  iš paskos šaukdama: „Tėveliuk, nosinytę pamiršai!“. Jis net grįžtelt negalėjo – rankos  buvo surakintos…

Į klausimą, kuo išskirtinė buvo šeima, galėčiau atsakyti, kad buvo pažymėta kančios ženklu. O  mano vaikišką širdutę gildė didelė gėla, kad aš neturiu tėvelio. Beje  ir visą kaimą kaustė baimė ir liūdesys. Kartais vakaro tamsoje nuaidėdavo grauduliu srūvančios melodijos: „Kur tas dulkėtas traukinys taip toli nukeliavo…“, „Šalie, gimtoji Lietuva, ar tavęs nemylėjom? Bet kad neliks mums vietos čia, mes niekad netikėjom…“ Mano krikštatėvis, tėtės sesers vyras, gyvenęs už trejeto kilometrų nuo mūsų, taip pat buvo  pasmerktas kančioms Vorkutos lageriuose.

Gabalėlis  vaikystės buvo praleistas erdvioje dėdės malūnininko  Kaušylo  sodyboje, o likęs gyvenimas – tėtės suręstos kuklios trobelės viename gale. Trobelė kukli, bet joje gyveno didi tėvynės meilės dvasia. Tėtė buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, tikras Lietuvos patriotas. Tarsi liudijimas – vieną trobos mūrelį puošė  Gediminaičių stulpai. Tai buvo jam labai svarbus Lietuvos šaulių ženklas, jo paties sumūrytas. Labai  džiaugiuosi, kad šis patriotiškumo simbolis išgyveno ne mažiau kaip 70 metų mano gimtinės trobelėje, kuri atiteko jaunam giminaičiui Livijui Mintaučkiui. Tėtė buvo mūrininkas, statybininkas, daugelio vadinamas  „auksinių rankų meistru“, kuris sugebėjo ką nors naudinga sukurti iš nieko. Tarkim prakiurusį puodą paversti naudingu daiktu… Iki išnaktų mėgdavo knebinėtis ką nors kurdamas, taisydamas. Mama irgi turėjo pomėgių – ne vien tik daržo žemelę purenti arba gyvulėliais rūpintis. Mėgo siūti. Ne tik sau, bet įtikdavo ir kaimo moterims. Labiausiai stengėsi savo rankomis mane papuošti. 

Po Stalino mirties tėtė grįžo. Man buvo 10 metų. Tą dieną stengiausi kiekvienam vaikui pranešti:  aš turiu tėtę! Tiems mano žaidimų draugams nebuvo stebuklas – jie nebuvo praradę savo tėčių. Netgi kažkuris nusistebėjo: „ale, koks senas…“ Taip, jis grįžo išsekęs,  dvasiškai palaužtas, suvargęs… Dažnai tėtė jautrumo akimirką manęs klausdavo: „Ar atsimeni, Ramut, kai tu paskui mane mažutė bėgai, klausdama, ar nepamiršau nosinytės“ – ir iki kukčiojimo apsiverkdavo. Jis atsiuntė man iš medžiagos atraižėlės pagamintą, kamputyje melsvais siūliukais  išsiuvinėtą dovanėlę : du ąžuolo lapeliai ir du žodžiai:  „Ramutei nuo tėtuko‘“. Aš iki šių dienų tebesaugau tėtės atsiųstą relikviją. Tik vieno atmintyje neišsaugojau – iš kur tėtės dovanėlė atkeliavo: ar iš Lukiškių kalėjimo, ar iš Karagandos  srityje esančio Temir – Tau lagerio.

Kokius žaidimus žaisdavote vaikystėje? Koks buvo Jūsų mėgstamiausias užsiėmimas? Kuo svajojote būti užaugusi?

– Žaidimai labai paprasti – draugystė su gamta. Žavėjo kiekvienas medelis. Stovėdavau prie berželio ir stengdavausi  pajausti šlamančių lapų gyvybę, nusiraminti. Stebėdavau Andreikėnų paprastą, bet nuostabią pievelių, dirvonėlių augmeniją: šarkakojes, katinukus, pievinius katilėlius, įvairių spalvų snaudalius, drugių mėgstamas dirvines buožaines, kraujažoles. O kiek įdomybių slėpė netoliese dunksantys Smėlių, Perkulės miškai, dovanodami grybus, žemuoges, riešutus. Talos upelėje slėpėsi vėžiai, šokinėjo žuvys, įdomu buvo užsukti į dėdės Kaušylo malūną, regėti  besisukančias girnas,  tupinėti apie pamiškės skruzdėlynus,  stebėti paslaptingą, bet labai aktyvų skruzdėlyčių  gyvenimą. Lankydama Kvyklių aštuonmetę mokyklą  pajutau potraukį knygoms. Šį pomėgį ugdė ir mama, ypač poezijai, nors ji pati labiausiai mėgo pasakas, skaitinius apie šventųjų gyvenimą. Daug kalbėjo apie gerumą, jautrumą  nelaimės ištiktam žmogui.

Vaikystėje svajojau būti daktare, kaip mano krikšto mama Verutė – viena iš Kaušilų šeimos dukrų. Net ir paauglystėje nebuvo prigesusi ši svajonė.

Kokią įtaką Jūsų asmenybės formavimui padarė Jums Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstęs mokytojas Rapolas Šaltenis (1908 – 2007)? Kaip pradėjote kurti eiles? Gal eilėraščius ėmėte rašyti paskatinta pedagogo R. Šaltenio?

-Man atrodo, kad niekas tiek įtakos mano gyvenimo krypčiai, pasirinkimui neturėjo,  kiek lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis, kai jau pradėjau mokytis Utenos  2-ojoje  vidurinėje mokykloje ( dabar Rapolo Šaltenio pagrindinė mokykla). Taip, bandžiau eiliuoti, net vienas mokyklinis eilėraštis buvo patekęs į Utenos rajono laikraštį „Lenino keliu.“ Daugiau neišdrįsau niekur siųsti.

Rapolo Šaltenio pamokos man buvo tikros dvasingumo pamokos, skleidžiančios moralinio skaidrumo šviesą. Labai įdomiai dėstė literatūrą, nagrinėjo kūrinius. Mokytojas  diegė mintį: laimingas žmogus, galintis kurti, didesnės laimės už kūrybą žemėje nėra… Skatino rašyti. Mokykliniuose rašiniuose suradęs originalesnę frazę, sakinį, pastraipą, į ją atkreipdavo dėmesį, pacituodavo, pasidžiaugdavo. Man  buvo  labai  svarbu, tai skatino ieškoti vis kitokių išraiškos būdų, atidžiau stebėti gyvenimą, gamtą, egzistenciją… Šilo širdis nuo žinios, kad kartais mokytojo geras atsiliepimas apie kažkurį mano rašinį buvo pasiekęs paralelinėje klasėje tuomet besimokiusio dėmesingo berniuko Antano Bražėno ausis…

Įdomus sutapimas – kai atėjo paskutinio skambučio šventė, mudu netikėtai paskyrė renginio vedėjais. Teko rimtai ruoštis, kurti montažą. Po nemažos virtinės metų per vieną bendraklasių susitikimą klasiokė pasiteiravo, ar tiesa, kad nuo to renginio mes tapom pora? Ne nuo to… Iš širdies į širdį jau gerokai ankščiau buvo nusidriekęs šviesos spindulys.

Kokios aplinkybės lėmė, kad nors studijavote Vilniaus pedagoginiame institute, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbote trumpai ir tapote laikraščio „Kolektyvinis darbas“ žurnaliste?

-Atsitiko taip, kad Antanas įstojo į Kauno medicinos institutą, o aš į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Reti pasimatymai neužgesino vaikystėje įsižiebusio jausmo, ilgesys gal netgi sustiprino.

1969 metų rudenį ką tik iškepta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pagal paskyrimą atvykau į Viešintų vidurinę mokyklą. Tai buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Tik likimas netikėtai pasuko mano gyvenimo ratą kitaip. 1970–ieji mano santuokos su Antanu  metai ir vėl naujo darbo Anykščių rajono laikraštyje: „Kolektyvinis darbas“ pradžia. Nors išvažiavau iš Viešintų, bet mokytojų kolektyvo padovanotos šilumos saulelės liko visam gyvenimui.

 Ir džiugios, ir liūdnos  likimo gijos audė mano to laikmečio dienas – prieš pat pirmagimės    dukrelės Jurgitos gimimą mirė tėtė, taip ir nepamatęs pirmosios savo anūkės. Kadangi Antanas dar tebetęsė studijas Kauno medicinos institute, naujagimę  drauge su manimi čiūčiavo dar trejos poros, ją labai mylinčių rankų: mano mamytės ir dviejų mano sesučių, kurios gimė, tėveliui grįžus iš lagerio:  paauglės Zitos ir penkiametės Jūratės.

Daugiau negu dvi dešimtis metų  dirbau  „Kolektyvinio darbo“ laikraščio, vėliau pakeitusio pavadinimą – į „Anykšta“ redakcijoje. Kadangi netrumpą virtinę metų buvau jauniausia darbuotoja, naujieji kolegos buvo draugiški, nešykštėjo patarimų, padėjo įgyti patirties. Aš tuomet net nesuvokiau, kad galėjo būti kitaip.  Mano temos buvo kultūrinio ir pedagoginio gyvenimo įvykiai, kraštui ir savo profesijai atsidavusių kultūros, meno, kūrybos židinį kurstančių anykštėnų garsinimas, personalinių parodų pristatymas. Kiekvienas žmogus, apie kurį rašiau, man buvo tarytum nauja dar neskaityta knyga, kuri plėtė mano pačios akiratį, turtino mane.

Buvote laikraščio „Kolektyvinis darbas“ korespondentė, vėliau dirbote Anykščių rajono savivaldybės administracijoje, prieš išeidama į pensiją dirbote Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Kiek Jums artima biblioteka ir kraštotyros veikla?

-Prasidėjus Atgimimui daug kas mūsų visų gyvenime keitėsi, atsirado naujų etatų… 1992 metais pradėjau dirbti Anykščių rajono savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja. Be abejo, nestigo oficialumo, teko susitelkti konkretumui, tikslumui. Sparnuotam žodžiui nebuvo lemta  „užmigti“: teko rašyti literatūrinių tekstų, sveikinimų, populiarinti savivaldybės gyvenimo žinias, aktualijas leidiniuose, teko kurti ir rūpintis savivaldybės informacinio biuletenio leidyba. Nepastebėjau, kaip praslinko visas dešimtmetis. Prisiminimus visada šildė išleistuvių proga  kolektyvo darbuotojų įteiktas  suvenyras – meninis albumas su daugybe darbuotojų parašų ir gražių linkėjimų.

2002 metais, kai pirmuoju baltu snieguolės daigeliu  atgimė  žemė, pravėriau Anykščių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos duris. Dirbau Kraštotyros ir leidybos skyriuje, po to Vaikų literatūros skyriuje. Biblioteka man visada asocijavosi, kaip yra pasakęs kažkuris iš pasaulio filosofų, su „žaliuojančiu pažinimo medžiu“. Biblioteka,  renginiai , bibliotekininkų darbai  mano buvo labai  gerbtini ir mieli širdžiai. Be abejo, aš nemokėjau bibliotekinio darbo subtilybių, bet stengiausi būti naudinga visu tuo, ką jau buvau sukaupusi. Sąvokos  kraštotyros skyrius ir kraštotyrinė veikla – tarytum vienos šeimos vaikai. Vienas mano pirmųjų rašinių, pradėjusiai dirbti rajono laikraštyje, ir buvo publikacija apie Viešintose vykusią kraštotyros vakaronę „Kuo įdomios Viešintos“. Kaip laikraščio korespondentei, o vėliau ir kaip Kraštotyros draugijos narei, daugelį kartų teko dalyvauti įvairiose rajono kraštotyros  vakaronėse, konferencijose, rašyti straipsnius apie kraštotyros darbo entuziastus, aktualijas. Visą puokštę Kraštotyros skyriuje gavau kvalifikuotų, profesionalių patarimų. O svarbiausia buvau skatinama ir toliau nepadėti rašiklio. Taip ir  vėl pradėjo pasirodyti publikacijų „Šilelyje“, „Utenyje“ , leidiniuose „Tarp knygų“, „Pasaulio anykštėnas“ bibliotekos, kraštotyros aktualijų temomis.

Draugiškumu ir šiluma apglėbė Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkės, kai tapau šio kolektyvo nare. Suspurdėdavo jauduliu širdis , kai skyrius prisipildydavo jaunųjų „kodėlčiukų“, sušildavo nuo jų žingeidžių, žvitrių akelių. Vaikų skyriaus renginiai domino ne tik jaunuosius Anykščių miesto mokyklų mokinius, atvažiuodavo, lydimi mokytojų, ir iš rajono mokyklų. Malonu buvo nors ir nedidelėmis publikacijomis skleisti šviesias  bibliotekos ir būsimųjų knygos mylėtojų susitikimų akimirkas. Esu gaminusi lėles ir gyvūnėlius, kaip vaikiškų knygų personažus knygų lentynoms paįvairinti. Kai man kilo mintis savo koleges paversti „gyvosiomis knygelėmis“, jos entuziastingai pritarė. Koks man buvo malonus darbas kirpti, siūti, kurti užrašus – taip pabandyti sukurti  nuotaikingų apdarų. Jau daug metų nebedirbu – esu senjorė, bet labai gera, kad vis dar galiu pamatyti savo „ gyvąsias knygeles“.

Nuo jaunystės dienų mezgate, neriate. Tikriausiai Jūsų giminės moterys visos „auksarankės“? Piešiate portretus, kuriate papuošalus, dekupažo technika atnaujinate susidėvėjusias daiktus.  Savo darbus eksponuojate Anykščių rajono tautodailininkų darbų parodose. Ar Jūsų kūrybiniai darbai kyla iš vidinio poreikio kurti grožį ir tokiu būdu realizuojate Jumyse besislepiančią menišką prigimtį? Ar Jūsų rankdarbiai gimsta iš didžiulio troškimo savo artimui dovanoti meilę ir gerumą?

-Savita kūrybinė veikla  mane jau ir jaunystėje žavėjo, nors ne visada buvo sėkminga. Gal labiau užsidegimas, noras, siekis… Tarytum girdėjau mokytojo Rapolo Šaltenio žodžius:       „kuriantis žmogus yra laimingas“. Megzti, nerti pradėjau, kai dukrytės Jurgita ir Giedrė buvo mažos. Pradėjau nuo vaikiškų drabužėlių. Ardžiau senus mezginius, mezgiau, aplikacijas siuvinėjau ant mezginėlių… Taip pat ir save puošiau, o vėliau ir seseris, dovanų numegzdavau ir draugėms… Man atrodė: mezgu – rašau nematomą laišką žmogui, kuris nešios, nes į mezginio akeles įdėdavau daug gražių linkėjimų. Tai dariau dažnai miego sąskaita. O, be to, buvo įdomu, ramino, atpalaiduodavo. Bandžiau pieštuku piešti (buvo toks etapas), bet kai padėjau pieštuką, daugiau nebepaėmiau… Kitomis kūrybos technikomis – dekupažo, papuošalų gamybos – susidomėjau lankydama įvairias kūrybos parodas, net mokiausi. Bendraudama su savo anūkais, o  jų su vyru turime penketą, bandžiau juos užimti, kažkuo nauju sudominti, kai likdavo pas mus. Drauge kūrėme. Kadangi visi skirtingo amžiaus, tad su kiekvienu vis kitokias kūrybines fantazijas bandydavome įgyvendinti. Per  anūkus, pati susidomėjau, „užsidegiau“: lipdžiau, vėriau papuošalus, dekupažo technika dekoravau daugelį daiktų…. Tai buvo tam tikra meditacija. Taip puošiau savo namų, brangių žmonių buitį, dovanojau draugams, bičiuliams, kuriems patiko, ką aš dariau. Nors ir nelabai buvo drąsu, bet pakviesta savo rankų darbus teikiau keletui skirtingų parodų.

Ko norėtumėte palinkėti sau ir naujienų portalo „Nykščiai.lt“ skaitytojams?

-Palinkėti norėčiau, kad greičiau pasaulį pasiektų TAIKA, o sau – sveikatos, skaitytojams – aktyviau draugauti su knyga.

Kalbėjosi Birutė Venteraitienė

Nuotraukos Violetos Matelienės

7 komentarai

  1. Prisiminus tą kraštą vaikystėje,kai tėtis važiuodavo į malūną,pas Kaušylą,mes dainuodavome. Ūžia miškas,ūžia šilas.ūžia melnykas Kaušylas.

  2. O ką veikia Antanas Bražėnas? Kaip sveikata, kuo užsiima? Gydytoju nebedirba?

  3. Gerb. L. Al.
    A. Bražėnas gyvas ir sveikas, džiaugiasi senjoro statusu.

  4. Antano kolegė

    Sveikatos ir sėkmės Jums šviesūs puikūs žmonės Romualda ir Antanai. Garbė Anykščiams, kad tokie žmonės čia gyvena.

  5. Antano kolegei
    Ačiū už šiltą ir draugišką įvertinimą

Komentuoti: Algis Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.