Nesutikau žmogaus, kuris sakytų, kad nešvenčiu Velykų ar ką čia bešvenčiat – atgyvena. Nežinau kaip jausčiausi, jei nelaukčiau,  nesiruoščiau.

Vien koks uždegantis darbas- margučių dažymas, anūkai ragina – neturėsi margučių- Velykų Bobutė neužsuks su dovanėle. Ir velykinė boba būtina ant šventinio stalo su daug razinų, džiovintų spanguolių, kepta ar puode, ar moliniam ąsoty, ėriuko kumpelis šįmet su raugintom daržovėm bus ant mūsų šventinio stalo, o jis greičiausiai atsidurs po mano pačios sodinta obelim, jei tik lietaus neužeis, bet ir lietus  laukiamas, kai vyksta žemės darbai.

Galvojant apie stalą, apie žmones, sėsiančius prie jo, gauni atsakymą, kam tau šito reikia. Ogi jautiesi liudijantis Gėrį, kuriam vis sunkiau ir sunkiau atlaikyti Blogio intrigas, manipuliacijas, melus ir agresiją. Tiki ir viliesi, kad vis tiek VISKAS BUS GERAI! Jei seksim protėvių išmintimi, jie sugebėjo išlikti, nes mes vis dar esam LIETUVA!

Ramutė Tamkovidienė