Šįkart apie Jonines. Ne, ne apie vainikus iš žolynų, leidžiamus pasroviui, ne apie šokinėjimą per laužus ir net ne apie, tik tą naktį žydintį, papartį. Artėjant dar vienai, visų puikiai žinomai, šventei – Joninėms viešojoje erdvėje vėl sklinda provokaciniai klausimai – ar mums dar reikalinga ši šventė?

Tikrai sunku suprasti kokiu būdu ir kas taip veikia žmonių smegenis, kad jie apskritai užduoda sau ir kitiems tokius klausimus. Kas toliau? Panašu, kad jau visai netrukus bus užduotas klausimas, ar reikalinga Motinos ir Tėvo diena? Gal atsisakysime ir visų valstybinių švenčių? Gal jos irgi greitu metu bus „nebe madoj”? Ar pasiliksime tik valentinkę, helovyną, šaltibarščių fiestą ir pradėsime švęsti kokią nors padėkos dieną?

Ar negana mėgdžioti ir savintis svetimas šventes, papročius ir įpročius? Sunkiai suvokiamas toks savęs ir savo šaknų negerbimas. Tarsi koks maras užpuolusi visko, kas lietuviška, naikinimo manija. Suprasti galima būtų tuos, kurie iš po sovietinės priespaudos ištrūko ir puolė pagaliau legaliai autis kedais ir mautis džinsus. Draudimai tuomet davė savo. Bet dabar, kai viskas ranka pasiekiama, žinoma ir matoma. Kaip šitaip norėti tik to, kas absoliučiai ne mūsų? Ar tik trispalvė ir himnas yra Lietuva? Kaip gi tradicijos, papročiai, istorija, šaknys ir atmintis? Kur mes nueisim taip nieko nebevertindami ir nebepuoselėdami? Atsakysiu – į labai išmanią, tvarią, įtraukią, susvetimėjusią, bejausmę nužmogėjusią ateitį.

Ramunė Vilėniškienė