Praėjęs laiko išbandymus

Jau išeinanti  pokario metų karta  praėjo sunkius laiko išbandymus. Vieni tapo kovotojais, už laisvės siekį paaukojo gyvybę, daug buvo kenčiančių kalėjimuose, lageriuose, atsidūrusių tremtyje. Buvo ir tokių, kurie stropiai talkino okupantams – tapo savo tautiečių persekiotojais, išdavikais, baudėjais. Galėjo išlikti tik tie, kurie pakluso sovietinės santvarkos režimui. Tačiau ne visi aklai vykdė sovietinės valdžios nurodymus.

Dauguma mokytojų, gydytojų, inžinierių bei kitų specialybių atstovų bei inteligentų nepamiršo tautinių interesų, stengėsi žiniomis ir veikla pasitarnauti krašto žmonėms, buvo ištikimi savo pašaukimui.  Kai kuriems teko nelengvi išbandymai – viršininko kėde.  Tapus vadovais, direktoriais, politiniais veikėjais, kilo grėsmė prarasti sąžinę, nepaisyti padorumo ir  žmogiškumo, pasiduoti godumui. Ir šiandien ne visi atlaiko tuos viršininko kėdės išbandymus.

Anykštėnams žinomas ir gerbiamas Algimantas Dačiulis kone tris dešimtmečius dirbo žemės valdymo struktūrose, 1990 – 1995 metais buvo Anykščių rajono valdytoju. Tuo sudėtingu laikotarpiu, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, labai reikėjo kompetentingų ir sąžiningų vadovų. Anykštėnų pasitikėjimas neleido A. Dačiuliui  atsisakyti pareigos vadovauti ūkinei pertvarkai. Dėmesys žmogui, tiesos sakymas, tolerancija ir kitaminčiams, šie asmenybės bruožai užtikrino pažįstančių A. Dačiulį anykštėnų pagarbą ir pripažinimą.

Kaip pokario kartos atstovas bei ilgametis vadovas, A. Dačiulis turi ką prisiminti ir papasakoti.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktoriaus Antano Verbicko priprašytas parašė atsiminimus. Su jais susipažinę muziejininkai nusprendė, kad vertėtų juos  publikuoti ir pateikti skaitytojams. Ir štai jau turime  A. Dačiulio knygą „Skalsios duonos linkėdamas“, kurią parengė spaudai, redagavo Tautvydas Kontrimavičius, viršelį papuošė panoraminė iš paukščio skrydžio  Aloyzo Janušio nuotrauka.

Knygos skyriuje „Kaimas laiko skersvėjuose“ pasakojama, kaip buvo kuriami kolūkiai, kiek vargo ir skurdo patyrė kolūkiečiais tapti priversti žemdirbiai, buvę ūkininkai. Kitame skyriuje „Anykščių rajono kolūkiai. Taip juos prisimenu“ autorius apžvelgia kiekvieną rajono kolūkį, aptaria jų ūkinę kryptį ir veiklą,  pamini jų pirmininkus ir ūkio specialistus. Tai jau istoriniai netolimos, bet baigiamos primiršti praeities faktai.

Skaitytojus turėtų sudominti knygoje patalpintas  Ryčio Kulboko interviu su A. Dačiuliu. Žurnalisto kalbinamas buvęs  pirmas ir  vienintelis Anykščių rajono valdytojas prisimena, kiek problemų reikėjo spręsti, dėl kokių kompromisų teko sukti galvą tais ypač sudėtingais ir sunkiais pertvarkos metais. Paaiškėja ir tas vis kylantis klausimas, kodėl buvo užsimota statyti Anykščiuose tokią grandiozinę ligoninę. Nebaigta toji statyba. Ne anykštėnai, ne Anykščių valdžia panoro tokios didelės.  Tai civilinės gynybos vadai reikalavo, kad Anykščiuose būtų pastatyta Santariškių ligoninės dublerė, kurios prireiktų, jei įvyktų nelaimė Ignalinos atominėje elektrinėje.

Paskutinis knygos skyrius „Mano gyvenimo kelias“  sušildytas Virbališkės kaime (Kupiškio rajonas) prabėgusios vaikystės prisiminimais. Prisiminti  kaimo žmonių  papročiai ir tradicijos. Įsirėžė atmintin ir šiurpūs įvykiai – gaisrai, žudynės, vežimai į Sibirą, skaudžios netektys.

„Skaudžiausią įspūdį paliko Bliekų šeimos trėmimas. Prisimenu, kaip iš ryto pro mūsų sodybą praeina seniūnas, nuleidęs galvą, lyg būtų vedamas sušaudyti, o jam iš paskos –
būrelis vyrų.  Nesupratom, kas vyksta, tik vidurdienį pamatėm nuo Bliekų sodybos atvažiuojantį  vežimą, lydimą ginkluotų vyrų, ir supratom, kad kaimynų šeima išvežama. Prie mūsų kiemo vežimas sustojo. Motina nuėjo atsisveikinti, o mes, vaikai, kieme stovėdami klykėme. Juk su Bliekų šeima taip gražiai sugyvenome, o Bliekų Povilas net buvo mano Sutvirtinimo sakramento Krikšto tėvas“, –
prisimena knygos autorius. Autorius pasakoja ir apie moksleiviškas dienas Kupiškio vidurinėje mokykloje, studijas Veterinarijos akademijoje.  Daugiausia pasakojama apie    penkiasdešimt Anykščiuose praėjusių metų, pažintus anykštėnus ir bendradarbius, apie kai kuriuos  įsidėmėtus įvykius.

Algimanto Dačiulio memuarai iliustruoti fotografo Izidoriaus Girčio ir asmeninio albumo nuotraukomis.Nueitas netrumpas ir tiesus gyvenimo kelias. Be duobių, be šunkelių praeiti sunkūs laiko išbandymai. Kelionė su ramia sąžine. Telydi šviesa  ir tolimesnėje gyvenimo kelionėje.

Vygandas RAČKAITIS

Muziejaus archyvo nuotraukos

14 komentarų

  1. Puikus ir geras vadovas. Geresnio rajonas neturėjo. Buvo nuo korupciją kaltinamo bedievio iki jauno, gražaus ir aukšto, bet nei vienas net nepriartėjo prie Algimanto.

  2. Didžiausia pagarba šiam ŽMOGUI. Deja, dabar tokių jau nėra.

  3. dabartiniai vadovai yra labai jau neukiski , juk pinigus reikia moket skaiciuot ir investuot tikslingai .

  4. Dabar senjorė.. Darbingojo periodo metu daugelį kartų kryžiavosi keliai. Lbai nedaug tokių tikrų, nuoširdžių žmonių kaip gerbiamas Algimantas Dačiulis.

    • Nėra ir nebus.. Tai reta, kad tokie vadovai būna.

    • Gerb. pensininke, senole, močiute. Labai geri Jūsų žodžiai apie A.Dačiulį. Bet kodėl taip paplito “ senjorai“, lyg gyventume ne Lietuvoj, o kokioj Italijoj ar Ispanijoje. Taip ir prarandame savo vertybes, savo gražią kalbą niekindami. Dar yra gražus žodis „bočius“.

      Pensininkė

  5. Kai tokie žmonės kaip Dačiulis išeis, tikrosios vertybės išnyks galutinai. jau tas laikas visai čia pat.

  6. Ar vertybės mūsų valdžiai rūpi? Savųjų rūpesčiai- taip!

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.