Pirmosios lietuviškos kulinarijos knygos autorei – 165-eri

Pirmoji Lietuvos publicistė Liudvika Didžiulienė – Žmona (1856-1925) paliko ryškų pėdsaką kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių. Nors
L. Didžiulienės – Žmonos kūrybinis palikimas sovietiniu laikotarpiu buvo vertinamas tik socialiniu požiūriu, o į jos kūrybos rinktinę „Atgajėlė“ (1957 m.) nepateko kūriniai, kurie rašytoją charakterizuoja kaip tautinio atgimimo šauklę, tačiau tai, kas išliko ir yra žinoma,  rodo, kad rašytoja yra nusipelniusi didesnės pagarbos bei įvertinimo.

Lietuviškas kulinarijos vadovėlis

Nors L. Didžiulienės-Žmonos literatūrinis palikimas nėra gausus, tačiau reikšmingas. L. Didžiulienės-Žmonos knyga „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti dievo dovanas“ yra pirmoji lietuviškai parašyta ir iki šių dienų išlikusi kulinarijos knyga. Pirmą kartą ji buvo išleista 1893 m. kaip laikraščio „Ūkininkas“ priedas. Daugiau nei prieš 120 metų Lietuvos kaimo moterims ji buvo tapusi pirmuoju lietuvišku kulinarijos vadovėliu. L. Didžiulienės knyga sulaukė didelio šeimininkių dėmesio. 1893 m. ji buvo papildyta ir išleista dar kartą. Bibliografinės paieškos leido įsitikinti, kad  knyga buvo išleista dar 1895 m., 1904 m., 1913 m. ir 1927 m. 1904 m. knyga išleista net kelis kartus. Minėtų metų pabaigos bei 1913 m. ir 1927 m. leidimai jau išleisti šiek tiek pakeistu pavadinimu: „Gaspadinystės knyga, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“. 1927 m. knygoje, išleistoje jau po autorės mirties, nenurodyta Žmonos autorystė, nelikę knygoje nei autorės rašytos Prakalbos (Pratarmės – A. B.) bei Užbaigos (Baigiamojo žodžio –
A. B.), tačiau knygos pavadinimas ir joje skelbiami receptai akivaizdžiai  rodo, kad tai ta pati  L. Didžiulienės receptų knyga.

Išlikę tik apie dvi dešimtis knygų

Lietuvos bibliotekų elektroniniai katalogai rodo, kad yra išlikę tik apie dvi dešimtis knygų. Originalai saugomi didžiosiose Lietuvos bibliotekose: Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Klaipėdos universiteto, Šiaulių universiteto, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. 1927 m. išleistos knygelės vienas egzempliorius yra saugomas Klaipėdos universiteto bibliotekoje. Knygoje yra spaudas, kaip įrodymas, kad knyga anksčiau priklausė dr. Kaziui Pemkui. Nuo 1997 m. Klaipėdos universiteto bibliotekoje kaupiama lietuvių išeivijos veikėjo, bibliofilo, medicinos mokslų daktaro K. Pemkaus biblioteka, kurioje saugomos knygos ir archyviniai dokumentai. Kolekcininkas bendradarbiavo su Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo bibliotekomis, sovietmečiu veikusiais Knygų rūmais, keitėsi leidiniais.

Receptų knygą ir kolekcionierių bibliotekose

Taip pat daug knygų jį pasiekdavo iš įvairių asmenų, gyvenusių Lietuvoje. Iš kur į jo kolekciją pateko L. Didžiulienės-Žmonos receptų knyga, išleista 1927 m., šiandien sunku atsekti.  Peržiūrėjus Lietuvos bibliotekų elektroninius katalogus matyti, kad minėtų metų leidimo knygas turi tik kelios Lietuvos bibliotekos, tarp kurių Kauno technologijos universiteto ir Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 1895 m. leidimo L. Didžiulienės knygą asmeninėje bibliotekoje yra išsaugojusi Rita Chlebauskienė, gyvenanti Radviliškyje. Knygelės savininkė ją paveldėjo iš savo močiutės, gyvenusios Žemalės k. (Mažeikių r.). Močiutė ją gavo iš savo mamos. Apie išsaugotą leidinį R. Chlebauskienė pasakojo: „Aš šią knygelę perėmiau iš savo babunelės, o ši, ko gero, iš savo mamos, nes babunelė gimusi 1905 m. Žemalės k. (Mažeikių r.), t. y. 10 metų po knygelės išleidimo. Knygelė buvo be pradžios ir antraštinio lapo, todėl aš ilgai nežinojau, kas ir kada ją parašė. Pradėjau ieškoti informacijos internete ir radau L. Didžiulienės-Žmonos knygos kopiją, kuri visiškai sutampa su mano knygelės 22, 23, 24, 25 puslapiais. Todėl manau, kad mano knygelė yra 1895 m.“ (kalba netaisyta). 1904 m. leidimo Žmonos knygą su dar nepakeistu pavadinimu išsaugojo Klaipėdoje gyvenanti Antanina Rėpšienė. Knygos savininkė ją paveldėjo iš savo vyro Jurgio Vytauto Rėpšaus, gyvenusio Juodeikių k. (Skuodo r.). Jos vyras knygelę gavo iš savo tėvo Dominyko Rėpšaus. Nuo 2016 m. spalio 24 d. ši knyga jau yra Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos nuosavybė. Knygos antraštiniame lape parašyta, kad knygą Tilžėje išleido P. Mikolainis (1868–1934) – knygnešys, leidėjas, publicistas, kuris būdamas 18 metų (nuo 1887 m.) užsiėmė caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos gabenimu į Lietuvą. Buvo pasivadinęs ir Petru Makalojumi. 1891 m. jam pavyko gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde ir įsidarbinti pas spaustuvininką J. Schoenkę. 1900 m. pasitraukęs į Mažąją Lietuvą, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. L. Didžiulienė savo prisiminimų knygoje „Ką aš beatmenu“ rašė, kad jų namuose lankydavosi nemažai svečių, įvairių interesantų: „Buvo kartą atvažiavęs ir p. Noveskis-Mikolainis iš Tilžės literatūros reikalais“ (p.176). Akivaizdu, kad pažintis su P. Mikolainiu turėjo įtakos Žmonos knygų leidybai.

Pirmoji lietuvių literatūros beletristė

L. Didžiulienės-Žmonos receptų knyga įdomi ir kaip bibliografinė retenybė, ir kaip etnografinis daugiau kaip šimto metų lietuvių buities dokumentas, parodantis mūsų kalbos būseną spaudos draudimo laikotarpiu, išlaikęs tuo metu vartotus indų, valgių, prieskonių, svorio ir kiekio matų pavadinimus. „Lietuvos gaspadinė“ neprarado savo praktinės reikšmės ir šiandien.

Nuo 1892 m. Žmonos slapyvardžiu L. Didžiulienė bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Lietuvių laikraštyje“, „Žvaigždėje“ ir kituose leidiniuose, juose išspausdino ir dalį savo grožinių kūrinių. Lietuvių literatūros istorijoje ji laikoma pirmąja moterimi beletriste. Savo kūryboje ji propagavo tautinio atgimimo idėjas, smerkė nutautėjusius, žmonių tamsumą. 1915–1924 m.
L. Didžiulienė gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), iš pradžių dirbo karo ligoninėje, vėliau padėjo steigti lietuvių tuberkuliozinę sanatoriją ir buvo jos šeimininkė. Ji leido šapirografuotą laikraštėlį „Sanatorijos žvaigždutė“, organizavo kultūrinę lietuvių veiklą, šelpė ir slaugė vaikus.  Yra žinoma, kad L. Didžiulienė buvo parašiusi kelias dešimtis vaizdelių iš Krymo ir sanatorijos gyvenimo, bet jie nebuvo publikuoti, o rankraščiai neišlikę. Krymo spaudoje buvo publikuojami jos straipsniai, pasirašyti Graždankos slapyvardžiu.

Pamesti rankraščiai

Pasak rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio, 1915 metų pavasarį L. Didžiulienė važiuodama pas dukterį Vandą į Krymą, prisikrovė pilną pintinę nebaigtų kūrinių rankraščių, tikėjosi juos sutvarkyti, parengti spaudai, tačiau kažkas traukinyje tą pintinę pavogė. Koks tai buvo skaudus smūgis rašytojai, liudija jos duktė V. Didžiulytė straipsnyje „Dingę Didžiulienės – Žmonos raštai“ („Lietuvos žinios“, 1937, Nr.244): „…išgulėjo apie du mėnesius ir dar ilgai po to, daugeliui metų prabėgus, prisiminusi negalėjo nurimti. „Nei man tų mano drabužių, nei atmintinų žiedų ir visų daiktų negaila taip… Betgi mano rankraščiai! Jų niekas nebesugrąžins, o taip svajojau juos čia išdailinti, išbaigti, su jumis pasiskaityti… Mano kelerių metų darbas!“

Asmeninis gyvenimas po devyniais užraktais?..

Pirmoji Lietuvos publicistė L. Didžiulienė pasirinko paprastą pseudonimą –
Žmona. Visas šios moters gyvenimas buvo skirtas buičiai ir vaikams, o tik miego valandos buvo pašvenčiamos rašymui. Kodėl šios šviesios moters vardas yra mažai kam žinomas? Ir kodėl sykiu su vyru užauginę net aštuonis vaikus, jiedu ilsisi atskiruose kapuose? Atsakymą  į šį klausimą lyg ir visi žino, tačiau apie tai kalbėti garsiai nedrįsta… Šį kartą dar nekalbėsime ir mes. Ateis tam laikas.

Audronė Berezauskienė

2 komentarai

  1. Buvo įdomu aciu

  2. Fortis Global Ventures

    Ar jūsų bankai ir kitos finansų institucijos jus nuolat atmetė dėl blogo kredito? Mes galime jums padėti su bet kokia suma nuo 2000 € iki 10 milijonų eurų su 3% palūkanomis dėl išsamesnės informacijos: El: fnncbuddha@gmail.com

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.