Pietų Korėjoje “Gojus” šoko taip lyg tai būtų viso gyvenimo šventė

Dar iki festivalio supratome, kad esame labai skirtingi ir ne visi vieni kitus pažinojome gerai, bet kelionės išbandymu metu tapome didele gražia šeima. Svarbu, kai žmonės dega tuo, ką daro . Galbūt skamba banaliai “vienas už visus ir visi už vieną”, bet meilė šokiui ir muzikai visus suvienijo bendram tikslui atstovauti Lietuvai Pasauliniame FIDAF šokių festivalyje- konkurse Pietų Korėjoje.

Kad Lietuva ir būtent Anykščių tautinio šokio kolektyvas “Gojus” būtų pakviestas į šį konkursą, buvo nueitas gan ilgas ir nelengvas kelias. užtrukęs net kelerius metus. Šokėjai ir muzikantai turėjo slaptą svajonę kada nors nuvyki į Pietų Korėjos festivalį/konkursą, kuris yra vienas iš prestižinių festivalių, vykstančių šiomis dienomis. Buvo planuota, jog į šį konkursą vyks “Gojaus” alumnai, tačiau dažnai norai aplenkia galimybes, dėl to keliaujančių sąstatas gerokai pasikeitė, išvažiavo “Gojaus” ir muzikantų rinktinė: patyrę “Gojaus” ilgamečiai šokėjai ir keletas alumnų, vadovaujami šokių meno vadovės Juratės Uselienės ir kapelos vadovo Egidijaus Ališausko.

O tą laimingąjį bilietą/kvietimą iškovojo Skaistė Uselytė, o pačios kelionės realizavimu ėmėsi idėjinių “gojiečių” tandemas Eglė ir Richardas Tamošauskai. 

Kelionės pradžia Pietų Korėjoje prasidėjo nuo ištvermės patikrinimo, o pirmieji apšilimai prasidėjo kopimu į kalnus, teko įveikti šimtus laiptelių, kad pasiektume aukščausią viršukalnę Seoraksano nacionaliniam parke, o nuovargį nuplauti šaltinių vandeniu, kai tuo tarpu  akis džiugino nuostabūs krioklių vaizdai.

Kiekvienas iš mūsų šioje kelionėje turėjome svarbų vaidmenį: kas derino konkurso programą ir visus festivalio renginius su organizatoriais, kas organizavo pofestivalinę programą, kas rūpinosi, kad žvakės degtų šokant istorinio šokio metu, bet  vis dėlto svarbiausias vaidmuo buvo mūsų meno vadovės – J. Uselienės. Vadovė nedarė kompromisų šokio kokybei ir norėjo parodyti, kad kiekviena detalė yra svarbi šokio charakterio perteikimui ir koks svarbus pasirengimas.

Kiekvieną dieną turėjome daug bendrų repeticijų su kitais festivalio dalyviais, taip pat savo individualių “prasišokimų”.

Konkurse dalyvavo mėgėjai ir profesionalai: dalis dalyvių buvo jų profesionalių šokėjų ansambliai iš 16 pasaulio šalių, iš beveik visų žemynų: Afrika, Taitis, Kazachstanas, Malaizija, Filipinai, Čekija, Slovakija, Pietų Korėja, Taivanas, Lenkija, Brazilija, Kosta Rika, Lietuva, Kosovas, Ekvadoras ir kt.

Iš korėjiečių galima pasimokyti tikslumo detalėms, punktualumo ir daugybės kitų dalykų. Juk ne vieną kartą esame dalyvavę festivaliuose įvairiausiose pasaulio šalyse, bet tokio lygio ir nuoseklumo, drausmės dar nebuvome patyrę iki šiol. Visos ceremonijos, pradedant nuo įėjimo, dovanų apsikeitimo, parado, konkursinių programų, viskas buvo repetuojama po keletą kartų, pagal griežtą grafiką, kreipiant didelį dėmesį į smulkiausias detales: lygiavimas, suėjimai pagal nurodytus brėžinius, repeticijos ir pakartojimai apribojami laiku.

Kartais gal ir atrodydavo juokinga arba apimdavo jausmas, kad patekai į olimpiadą, o gal net į kariuomenės disciplinos mokymus, kur per tas keletą minučių turi parodyti maksimaliai gerą savo komados rezultatą. Visa tai prisimenant net per kūną šiurpuliai bėga nuo susijaudinimo ir visai nejučia per skruostus pradeda riedėti džiaugsmo ašaros, kad dar prieš porą savaičių buvome viso to dalimi.

Festivalis prasidėjo įspūdingu koncertu Seulo centre, į kurį buvo pakviestos tik keletas grupių. “Gojus” festivaliui ir konkursui parengė dvi programas: tautinių bei istorinių šokių. Seule organizatorių prašymu atlikome specialią istorinių šokių programą. Nepaisant, kad pasiruošimas pasirodymui buvo labai sklandus, bet prieš pat koncertą užklupo didžiulė liūtis ir kostiumų dalis permirko, bet tai nė kiek nuotaikos nesugadino, tik dar labiau visus paskatino susikaupti. Mūsų palaikyti atvažiavo ir Lietuvos ambasados Seule atstovai, o nuskambėjimus paskutiniams muzikos akordams, pasigirdo lietuviškas “AČIŪ” iš korėjiečių publikos lūpų ir didžiuliai aplodismentai.

Pirmą kartą teko dalyvauti eisenoje/parade, kuris buvo vertinimas konkursinėje programoje. Kiekvienai šaliai buvo skiriama po 3 minutes sužavėti žiūrovus ir komisiją. “Gojus” sulaukė didžiulio palaikymo iš publikos ir susižavėjimo šūksnių. Kolektyvas parodė dviejų dalių programą: linksmąjį šokį “Gransverą”, pritariant gyvai grojantiems muzikantams, o pasirodymą vainikavo istorinis šokis “Galiardas”.

“Gojaus” nariai vienbalsiai sutaria, kad paradas buvo įspūdingiausia festivalio dalis –  aplink šviečiantys dangoraižiai, daugybė spalvų, žiūrovų šypsenos ir palaikymo šūksniai, bendri šokiai su įvairių šalių atstovais prieš kiekvienos šalies pasirodymą. Šokant visiems kartu pergalės šokį, jautėmės kaip laimėtojai, be to, fejerverkai, kviestinės P.Korėjos žvaigždės ir dar daugybė kitų elementų. Tas jaudulys ir laukimas, kai bus ištartas Lietuvos vardas, mus pripildė džiaugsmo ir išdidžiai nešėme Lietuvos vėliavą, grojome ir šokome lyg tai būtų mūsų viso gyvenimo paradas, viso gyvenimo šventė.

Sulaukėme didelio susidomėjimo iš festivalio komisijos narių ir jau turime naujų kvietimų tolimesnėms kelionėms. Gan didelį palaikymą mums suteikė ir Fidaf atstovas Lietuvoje Zenonas Ripinskis

Kiekviena diena buvo kaip šokolado asorti: prakandęs supranti, kiek naujų skonių atrandi, kiek naujų pirmų kartų, kiek dar daug naujų įspūdžių patiri, kurių iki šiol nepatyrei. Niekada nepasimirš tos dešimtys vaikų akių  ir šypsenų, kai šokome pradinėje mokykloje. Kai nuskambėdavo Lietuvos vardas, kviečiamas pasirodymui, nuo didingumo ir susijaudinimo tiesiog bėgo šiurpuliai. Didžiulė garbė parodyti visam pasauliui, kas esame ir kuo didžiuojamės.

Skambant “Ant kalno mūrai” “Gojus”, kaip Lietuvos atstovas, pradėjo prisistatymą Fidaf konkursinėje programoje. “Gojus” nenususileido kitiems aukšto lygio kolektyvams ir įveikęs du pusfinalius, buvo pakviestas dalyvauti finale. Komisijos vertinimu, “Gojus” laimėjo paskatinamąjį prizą, taip pat gavo apdovanojimą už gražiausius kostiumus.

Visi iš festivalio išsivežėme skirtingus įspūdžius: vieni žavėjosi mūsų komandos ramybe ir susitelkimu, kiti žinia, kad “Gojus” pateko į finalą, dar kiti renginio formatu, kai modernus šiuolaikinis šokis susipina su tautiniais bei istoriniais šokiais bei gyvai atliekamais performansais, kai skirtingos amžiaus grupės susijungia į vieną bendrą šokio ir muzikos šventę ir dar daugeliu kitų dalykų.

Kelionėje buvo patirta daugybė atradimų ir pirmų kartų: gimė mūsų naujas šūkis: “Gojus- tai rojus”, o kaip “Gojaus” himnas visur mus lydėjo V.V. Landsbergio daina ‘”Obuoliai obuoliai”, Čunčono mieste kėlėmės 3,6 kilometro ilgiausiu Korėjoje esančiu pakėlėju, pirmą kartą lankėmės įspūdingoje vulkaninėje Jeju saloje, mėgavomės korėjietišku gatvės maistu, maudėmės Japonijos jūroje, lankėmės gražiajame Busano mieste ir t.t.

Svarbu turėti puikią komandą: žmones, kurie susijungia į bendrą euforiją, o ta judėjimo jėga viena kryptimi įgalina siekti, norėti ir džiaugtis.

Įspūdžių tiek daug, kad reikia laiko, kad viskas susigulėtų. Žinoma, kažkiek slėgė neramumas, atsakomybė ir baimė, kad viskas įvyktų ir pavyktų, bet akivaizdu, kad per “Gojų – į Rojų” ir taip yra gera būti “Gojaus” dalimi.

Ačiū visiems, kas dalyvavo: kas šoko, grojo, kas nešė vėliavą, kas kūrė, kas mokė, organizavo, palaikė ir visokeriopai prisidėjo prie  mūsų svajonės išsipildymo.

Įspūdžiais dalinosi Eglė ir Richardas Tamošauskai 

Linas Bitvinskas

Vienas komentaras

  1. Tai yra fantastika.Skaitai ir graudiniesi,kokie nuostabūs ispudžiai.Kaip gerai,kad jus atstovavot ne tik Anykščius,bet ir visą Lietuvą.Ačiu jums visiems.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.