Kartą bandžiau įrodyti anūkei, kad Vilnius nuo Peniankų kaimo tris kartus toliau nei Amerika. Nepatikėjo, nors laiškas iš Vilniaus keliavo net mėnesį, o iš Amerikos – dešimt dienų. Tiesa, pastaruoju laiku laiškai keliauja greičiau, tad pasidarė įdomu, kaip keičiasi paštas.

Vyresnioji karta gerai prisimena, kuomet   laiškininkas su dideliu ir sunkiu krepšiu per petį kiekvienai šeimai atnešdavo  šūsnį laikraščių ir žurnalų. Prieš šventes visi laukdavo laiškų, sveikinimų iš artimųjų ir draugų. Tačiau laikas bėga. Laiškus pakeitė skambučiai mobiliais telefonais, sveikinimo atvirutes – sms ir kvaili „smailikai“, laiškininkai tapo „kromelninkais“.

Kas geriau gali papasakoti apie pokyčius, jei ne ilgametis pašto viršininkas Jonas Sudeikis. Gimęs ir augęs Kavarske, ryšių sistemoje pradėjo dirbti nuo 1976 metų. Pašto viršininko pavaduotoju tapo 1982, vėliau dirbo viršininku iki 2012 metų.

Kiek pašte dirbo žmonių Jūsų darbo pradžioje?

Negaliu tiksliai pasakyti, bet tikrai daug. 1982 metais, kuomet pradėjau dirbti rajone, buvo dvidešimt aštuoni skyriai. Priklausomai nuo teritorijos juose dirbo nuo trijų iki dešimties žmonių. Laiškininkų darbas iš ties buvo nelengvas. Tekdavo nemažai pavaikščioti. Dauguma gyventojų skaitė laikraščius, žurnalus. Spaudos būdavo tiek daug, kad mieste vienu kartu net neįstengdavo paimti viso pašto, nes nešti buvo leidžiama tik septynis kilogramus. Laiškininkai pasiruošdavo savo spaudą o vairuotojas išvežiodavo ir sudėdavo į dideles metalines dėžes, vadinamas atramos punktais. Kaimo vietovėse apie 1987 metus darbuotojus aprūpino dviračiais.

1995 metais Anykščių rajono paštas tapo Utenos pašto padaliniu. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos teritorija buvo suskirstyta regionais ir Utenos paštas priklausė Panevėžio regionui, o mes likome tiesiogiai pavaldūs Utenai.

Ar tokie pertvarkymai atsiliepė spaudos ir laiškų pristatymo laikui?

Ne, laiškų tai visai neliesdavo. Spaudą ir laiškus gabena traktais (maršrutais). Anykščius spauda pasiekia ir iškeliauja traktu Vilnius – Širvintos – Ukmergė – Anykščiai, ir atvirkščiai. Pašto mašina, važiuodama iš Vilniaus, palieka vežamą spaudą, o grįždama surenka laiškus. Šiaip, laiškas eina tris dienas. Pirmiausia patenka į Vilnių, ir ten paskirstoma tiek po Lietuvą, tiek ir į užsienį.

Kada prasidėjo pokyčiai pašto darbe?

Pradžioje gyventojams pristatė spaudą, laiškus, pensijas. Vienu metu net mokesčius priimdavo. Vėliau, atsiradus privatiems platintojams, buvo skelbiami konkursai pensijoms nešioti. Nors šiaip, pokyčiai vyko visą laiką. Man teko uždaryti gan daug paštų. Nors laikraščius dar prenumeruodavo, tačiau klientų mažėjo. Kelis laiškininkus ir patalpas išlaikyti buvo nuostolinga. Paskui, po 2000 metų, gavome pirmą mašiną „Nivą“. Kiek vėliau atsirado motorizuoti laiškininkai. Be abejo padidėjo ir aptarnaujami rajonai, bet šie nebuvo pastovūs ir kartas nuo karto keisdavosi. Na, o sudaromi būdavo taip, kad būtų patogesnis privažiavimas. Jie važinėjo su savo mašinomis. Buvo apmokama už kurą, smulkų remontą. Šiuo metu gautos naujos mašinos. Laiškininkas atvažiuoja iki pašto su savo transportu, pasiima paštą, jam skirtą mašiną ir vyksta savo maršrutu. Šiaip tai negali daryti reformos, neturėdamas tam lėšų.

Kada paštas užsiėmė prekyba?

Prekyba buvo pradėta dar prie manęs, paskelbus „ieškokite pelno“. Kažkuriais metais nebuvo kapų žvakių. Radau Vilniuje, tai apie 7000 iš kart pardavėm. Kitais metais nebuvo prekyboje svogūnėlių. Pavyko gauti, tai taip pat per kelias dienas nebeliko. Tuo metu teko prekiauti viskuo, kas turėjo didesnę paklausą.

Kaip apibendrintumėt pašto raidą ir jo perspektyvą?

Anksčiau daugiau dėmesio skirdavom žmogui. Štai Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d.  80-ties metų proga išleistas atminimo medalis. Šią dieną ir kitokias šventes visuomet  paminėdavome kartu. Ir apskritai, geriau dirbantys buvo pagerbiami garbės raštu, skatinami premija. Žmonėms buvo stimulas stengtis dirbti geriau. Vyravo bendrumo jausmas. Koks kolektyvas gali būti šiandieną, kai dirba trys mergaitės ir vienas žmogus skirstyme. Gal trys ar keturi laiškininkai, o viršininkei priklauso visas Utenos regionas.

Kokia ta pašto ateitis, tai sunku pasakyti. Įsivaizduoju, mieste gyvuos tie paštai, kurie turės kažkokias suinteresuotas įmones. Na pavyzdžiui, kad įmonė kažkokią savo produkciją pervežtų pašto transportu. Čia reikia galvoti, ieškoti įvairių variantų. Šiuo metu ten viršuje kažkokios permainos, keičiasi direktoriai, tai, ko gero, nėra kam galvoti.

Nors buvęs viršininkas Jonas Sudeikis kupinas energijos optimistas,  tačiau kalbant apie pašto ateitį, balse jaučiasi kartėlis. Aišku, laikas bėga, sparčiai kinta technologijos. Gal greit laiškus pristatinės robotai arba dronai, o gal ir laiškų nebebus, nes nebeliks mokančių ranka rašyti. Ką gali žinoti…

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS