Niūronys – rašytojo J.Biliūno tėviškė ir Arklio muziejus (video)

Niūronių kaimas (Anykščių r.) pirmiausia išgarsėjo tuo, kad čia gimė ir augo pirmasis profesionalus lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo pasakojimai apie Brisių ir pašautą katytę iki šiol jaudina vaikų širdis. Niūronyse yra įsikūręs šio rašytojo muziejus. Senojoje (kairiojoje) J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai – kuklūs baldai bei namų apyvokos reikmenys, buvę Biliūnų sodyboje: senas stalas, lova, dar baudžiavos laikų indauja, žibinčius, ilgi suolai pasieniais, rankšluostinė su lino rankšluosčiu. Dalis eksponatų į muziejų pateko jam kuriantis 1960 m. Paskutiniaisiais metais ekspozicija pasipildė giminei priklausančia kraičio skrynia, spinta, vaikų lopšio linge, verpimo rateliu, nerta staltiese, senovinėmis skaromis. Ypač brangus eksponatas yra mažas, kirvarpų pagraužtas staliukas su stalčiuku. Suaugęs Jonas Biliūnas, lankydamasis tėviškėje, čia laikęs savo rankraščius. Tuktukas šiemet aplankė šį muziejų ir taip pat šalia įsikūrusį Arklio muziejų. Sužinojo apie tai, ką galima čia nuveikti, apie kasmet vykstančią šventę „Bėk bėk, žirgeli“. O viskas buvo taip…

Eidamas gatve Tuktukas tarp daugelio mašinų pamatė medinį vežimą, traukiamą linksmai risnojančio arkliuko. Jame sėdintys senukai išdidžiai iš viršaus žiūrėjo į dūmais čiaudančias mašinas. Pasirodė labai keista, kad žmonės dar ir šiandien važinėja arkliais. Tuktukas buvo girdėjęs, kad netoli Anykščių, Niuronyse, yra Arklio muziejus, tad nusprendė apsilankyti. Eidamas galvojo: „Buvau ne viename muziejuje. Mačiau visokių daiktų, padėtų stiklinėse vitrinose. Įdomu, ar šiame muziejuje arkliukai taip pat bus po stiklu?“
Priėjęs muziejų, labai nustebo. Tai buvo ne koks nors didelis mūrinis namas, kaip tikėjosi išvysti, bet visas kaimas su trobomis, šiaudais degtais stogais, didžiuliais klojimais. Iš kaminų rūko dūmai, lauke vaikščiojo arkliai. Pasirodo, kad juos ne tik paglostyti, bet ir jais pajodinėti galima. Nieko nelaukęs Tuktukas, paprašęs pro šalį einančio vyro pagalbos, užsiropštė ant arklio ir paprašė papasakoti muziejaus darbuotojo, kaip buvo įkurtas muziejus, kodėl čia tiek daug trobesių ir kas juose vyksta.
„Agronomas, profesorius Petras Vasinauskas nuo jaunystės mylėjo arklius, dažnai net keliaudavo jais po Lietuvą. 1977 metais, atostogaujant Niūronių kaime, jam kilo mintis įkurti muziejų. Muziejų atidaryti buvo numatyta 1978 m. birželio mėnesį, kartu surengiant ir liaudišką šventę „Bėk bėk, žirgeli!“. Sužinoję apie muziejaus steigimą, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos žemdirbiai į Niūronis vežė arklinį inventorių, žemės dirbimo padargus. Net visą sunkvežimį įvairiausių daiktų padovanojo viešintiškis Povilas Jurkštas. Veterinarijos akademijos auklėtiniai dovanojo arklio iškamšą, elmininkiečiai atvežė keletą gyvų arklių. Muziejaus pradžia – du klojimai ir šalia jų esančios pradinės mokyklos patalpos, kur „apsigyveno“ pirmieji eksponatai“, – pasakojo muziejininkas.
Tuktukas atidžiai klausėsi, jis nė nežinojo, kad yra tiek įvairiausių, skirtingų vežimų įvairiems ūkio darbams. Ir vežimaičių, kuriais ūkininkai važiuodavo į svečius bei tolimesnes keliones. Tuktukas sužinojo ir jų keistus pavadinimus – lineikos, bričkos, brikeliai, karietos.
Tuktukas pasuko, kur girdėjo kalant geležį. Žaizdre žioravo degančios anglys, kalvis kalė iki raudonumo įkaitusią pasagą. „ O kam reikalingos arkliui pasagos?“ – paklausė. Kalvis papasakojo, kad kanopos atlieką daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Pirmiausia – apsauginę.
„Išradingai kalbant, būtų galima teigti, kad arkliai visuomet stypčioja tik ant vieno piršto, o jo kojų sąnariai ne storesni nei žmogaus. Taigi, kanopos atlaiko nemenką svorį: greitos risčios metu kanopas veikia 4,5 tonos jėga. Kita svarbi funkcija – padėti varinėti kraują po organizmą. Gyvūnui bėgant, statant koją ant žemės, kanopa išsiplečia ir į ją priplūsta kraujo. Vėl pakėlus koją, iš kanopos kraujas išstumiamas aukštyn, atgal į širdį. Jos, kaip ir nagai, auga, tad reikia jomis rūpintis ir prižiūrėti. Pasagos apsaugo žirgo kanopas nuo sužeidimų, per greito nusidėvėjimo, leidžia laisvai judėti įvairiais paviršiais. Arklius, kuriais jodinėjama kietu pagrindu, būtina kaustyti kas 6–8 savaites. Kanopas taisyklingai patrumpinti ir pakaustyti reikia įgudimo“, – pasakojo kalvis. Nelabai ką Tuktukas iš tokios kalvio protingos kalbos suprato, tad paklausė: „Ar arkliukui neskauda, kai kala vinis?“ „O ar tau skauda, kai karpai nagus? Tikriausiai neskauda. Tai ir arkliukams neskauda“, – šypsodamasis trumpai paaiškino kalvis.
Išėjęs iš kalvės Tuktukas pamatė būrelį vaikų. Visi nešėsi molinukus – kas puodelį, kas dubenėlį ar kokią figūrėlę. „Kur jus tokius pirkote?“ – pasidomėjo. „Mes patys nulipdėme“, – išdidžiai, vos ne choru, atsakė vaikai ir parodė, kur yra molinukų „dirbtuvė“.
Įėjęs į vaikų parodytą kaimišką trobą, Tuktukas pamatė lentynose daugybę puodų, puodelių, puodynių bei visokių žvėrių ir žmonių figūrėlių. Vieni dirbiniai spindėjo ryškiomis spalvomis, kiti puošėsi iškiliomis gėlėmis ir kitokiais raštais. Ant keisto apvalaus stalelio buvo padėtas molio gabalas. Besišypsantis puodžius pakvietė Tuktuką prieiti arčiau. „Ką jūs darote prie tokio mažo stalelio? Čia net valgyti būtų nepatogu? Ir taip mažai vietos, tai kodėl ant stalo laikote molį?“ – smalsavo Tuktukas. „Tai ne stalas, tai žiedžiamasis ratas – vienas didžiausių žmonijos išradimų“, – paaiškino puodžius ir papasakojo, kad žiedžiamasis ratas pradėta naudoti prieš 5-6 tūkstančius metų tolimoje Tarpupio civilizacijoje ir koja pasukęs ratą rankomis mikliai pradėjo glostyti molio gabalą. Molis tarsi gyvas plėtėsi ir kilo į viršų, vis labiau panašėdamas į puodynę.
„Šitas ratas puodams gaminti atsirado kažkada kažkur? O kaip jis atkeliavo čia, į Lietuvą?“ – paklausė Tuktukas.
„Lietuvos teritorijoje rankomis lipdytų molinių indų būta dar prieš 5 tūkstančius metų, – pasakojo puodžius. – Jie buvo naudojami maisto laikymui, gaminimui, valgymui. 10 amžiuje indų gamybai pradėtas naudoti rankinis žiedimo ratas, tuomet ir atsirado puodžiaus amatas. 13 a. miestuose atsirado kojinis žiedimo ratas. Molinius dirbinius pradėta degti puodžių krosnyse. Lietuvoje iš keramikos dirbinių daugiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti, o taip pat paplito moliniai žaislai. Jie itin mėgiami kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms. Dauguma molinių žaisliukų kartu buvo ir švilpukai. Jais vaikai galėjo švilpti“.
„Jeigu aš su vaikais prisikasiu molio, tai galėsime pasidaryti puodelių ir žaislų?“ – žvaliai paklausė Tuktukas.
„Aišku galima, tačiau norint, kad žaisliukas ar puodelis būtų tvirtas, reikia molį paruošti. Ar padėsi man?“ – vesdamas Tuktuką prie molo krūvelės, pasidomėjo puodžius, o Tuktukas mielai sutiko ir pasiraitojęs rankoves pasiruošė kibti į darbą.
Dėdulė puodžius toliau aiškino puodžiaus darbo subtilybes: „Molį, skirtą gaminiui, reikia labai atidžiai perminkyti. Jis mėgsta būti rankų daužomas ir minkomas. Molis turi „atmintį“ ir, netinkamai išminkius, gaminys gali deformuotis. Darbas tikrai nelengvas, o ir išsiteplioti tenka“.
Gerai, kad meistras Tuktukui prijuostę davė. Paskui drauge su puodžiumi kočiojo iš molio „blynus“. Gerai iškočioję, „blyną“ supjaustė ir Tuktukas nulipdė avinėlį. Sužinojo, kad dabar molis turi savaitę džiūti. Meistras papasakojo, kad beveik visi mokinukai „kepami“ specialioje karštoje krosnyje. Jei nori, kad indai gražiai blizgėtų, būtų tvirtesnis, tai jie dar ir glazūruojamas. Puodžius aiškino, kas glazūra – tai smulkiai smulkiai sutrintos stiklo kruopelės, sumaišytos su vandeniu. Jau vieną kartą degtas gaminys glazūra purškiamas arba į ją merkiamas. Gaminiai vėl keliauja į krosnį ir kaitinami dar didesniame, 1000 laipsnių karštyje. Krosnis ir keraminiai gaminiai joje atvėsta tik per tris dienas. Tik išlaukus šį laiką, galima ją atidaryti ir pažiūrėti, ar kas išėjo iš šio ilgo proceso.
Tuktukas padėkojo už pasakojimą ir iškeliavo toliau. Tiesa, savo pagaminto avinėlio degti krosnyje nepaliko, nutaręs išdžiovinti namuose ir atnešti išdegti kitą kartą. Išėjęs iš puodžiaus dirbtuvės, jautėsi kiek praalkęs ir dairėsi, kur būtų galima užkąsti. Iš netoliese esančios trobos sklido švelnus kepamos duonos kvapas, tad nieko nelaukęs pasibeldė į duris.
Troboje pamatė didėlę molinę krosnį, kuri skleidė malonią šilumą. Prie didelio storų lentų senoviško stalo sėdėjo būrelis vaikų. Maloni šeimininkė pakvietė prisėsti ir Tuktuką. Ant stalo buvo pridėta tikrų kaimo gėrybių: baltas sūris, molinis dubenėlis medaus, geltonas kaimiškas sviestas buvo senoviškoje žalio stiklo sviestinėje, garavo karštos bulvės su lupenomis ir karšta žolelių arbata. Vaikams besivaišinant, šeimininkė parodė, kaip iš varškės spaudžiamas sūris, kaip sviestmuše mušamas sviestas. „O kaip kepama duona?“ – neiškentęs paklausė Tuktukas, nes labai gardžiai visa troba kvepėjo duona. „Labai jau ilgas duonos kelias. Manau ilgesnis, nei jūs įsivaizduojat, – atsakė trobos šeimininkė. – Pradžioje, reikia suarti ir suakėti žemę, pasėti grūdus. Čia be arklio nė negalvok išsiversti. Rugiai sėjami rudens pradžioje. Todėl ir lietuviai pirmąjį rudens mėnesį vadina rugsėju. Tad kaipgi senovėje sėdavo? Nagi ranka, plačiu mostu grūdus semdami iš prijuostės ar sėtuvės. Darbui išsirinkdavo nevėjuotą dieną, nes tokią dieną lygiau grūdai pasisėja. Tačiau lengvas šiaurės vėjelio dvelksmas buvo laikomas naudingu – kenkėjai pasėlių nepuls. Pradėdamas darbą ūkininkas kaire ranka paberdavo sėklos į visas keturias puses sakydamas: „Aukit javeliai, visų brangieji, o užaugę duokit grūdų nesigailėję“. Vėliau atsirado ir arklinės sėjamosios, kurias galima pamatyti muziejuje“.
Tuktukas prisiminė matęs rudenį žaliuojančius laukus, tačiu niko neakė ir klausėsi tolesnio šeimininkės pasakojimo: „Rugiapjūtė senovėje buvo pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai
Tuo darbai nesibaigia. Reikia iškulti grūdus ir juos sumalti. Vos ne kiekvienoje troboje būdavo rankinės girnos“, – parodė šeimininkė į kampe stovintį keistą įrenginį. Tuktukas pabandė sumalti saują grūdų, bet greit pamatė, kad tai išties nelengvas darbas, tad atsisėdo stalo gale ir pasiruošė toliau klausytis apie tai, kaip iš miltų pasigamina duona.
„Na, kuomet turime miltus, galima kepti duoną. Pirmiausiai užmaišoma tešla mediniame kubile. Būtinai pridedame raugo, kad tešla iškiltų. Seniau kiekviena šeimininkė turėdavo raugo namuose. Palikus per naktį šiltai apklotą kubilą, tešla iškyla. Štai iš tokios tešlos daromas duonos kepalėlis“, – sudrėkinusi kibirėlyje delnus, kaip daromas duonos kepalėlis vaikams ir Tuktukui rodė šeimininkė.
Tuktukas pats nulipdė kepalėlį, pažymėdamas jį savo ženkliuku – nubrėžė keturis brūkšnelius. Jie taip padarė, nes šeimininkė sakė, kad kiekvienuose namuose duonos kepalėliai būdavo pažymėtas skirtingai – tai brūkšneliais, tai skylutėmis. Vaikų ir Tuktuko padarytus duonos kepalėlius, padėtus ant kopūsto lapų, šeimininkė sudėjo ant kažkokios plačios lentos su ilgu kotu ir sukišo į karštą krosnį. „Kad duonutė būtų gardesnė ir kvapnesnė, tai kepalėliai dedami ant kopūstų, ajerų ar ąžuolo lapų“, – paaiškino nustebusiam Tuktukui.
Kol duonutė kepė, Tuktukas susimąstė, koks ilgas duonos kelias, kiek darbų reikia padaryti, kad galėtum suvalgyti duonos riekę. Priglaudęs prie krūtinės dar šiltą duonos kepalėlį, Tuktukas pasuko link namų, nors mintys sukosi, kad ne visad taip pagarbiai elgiamasi su duona. Ir dar galvojo, kad visgi keistas tas Arklio muziejus – ir arkliukai, ir kalvis, ir puodžius, ir duonos kepėja. Galvojo galvojo ir tik po kurio laiko suprato, kad viskas, apie ką sužinojo ir ką pamatė, yra susiję su arkliu.
Algimantas Gudelis
Asociacija „Aukštaitijos komunikacijos projektai“