Maisto tinklaraštininkas apsilankė Jazzu restorane ir sako, kad jį nuo šiol vadins kitaip

Tinklaraštininkas „Riebus katinas“, rašantis apie maistą, apsilankė Anykščiuose esančiame restorane „Basi basi“, ragavo maisto ir parengė apžvalgą apie šio restorano patiekalus ir jų kainas. Maisto tinklaraštinkai ne taip jau dažnai apsilanko Anykščiuose, taigi publikuojame „Riebaus katino“ įspūdžius iš garsiausio Anykščių restorano.

Iš vakaro buvome suplanavę pietų važiuoti į Marijampolę, bet kitą dieną iš Kauno kažkodėl pajudėjome link Anykščių. Štai tokie tie Katinai – nenuspėjami ir neprognozuojami.

Tą dieną oras nelepino ir Anykščiuose. Vos spėjome įsitaisyti lauko terasoje po skėčiu, iškart pradėjo lyti. Vartyti meniu lietus netrukdė. Vienintelis, kam jis trukdė, tai ilgiau pasigrožėti užtvanka, ant kurios įrengtas restoranas BasiBasi

Gražu ir jauku ne tik terasoje, bet ir restorano viduje.

Meniu – minimalistinis, jį studijuodamas susidariau nuomonę, kad jis labiau orientuotas į vakarinius kokteilių vakarėlius skambant trankiai muzikai.

Bet užrašas ant pastato sienos – „Maistas + Kultūra“ bei peržiūrėti keli įrašai jų „Facebook“ puslapyje nuramina ir leidžia susidaryti nuomonę, kad maistas yra svarbesnis elementas klientams privilioti nei taurieji gėrimai.

Pradėkime nuo gėrimų. Jiems mūsų vizito metu atstovavo stalo vanduo, kitaip tariant, – vanduo iš čiaupo, į kurį dėl grožio ir minimalaus poskonio įmetamos kelios skiltelės citrusinių vaisių.

Noriu paprašyti mus aptarnavusio padavėjo, kuris vietoje negazuoto vandens man pasiūlė rinktis šį stalo vandenį, kad ateityje informuotų klientus, jog už jį reikia susimokėti. Aš asmeniškai mieliau sumokėsiu kelis eurus už vandenį, įpiltą iš buteliuko, kurį prie mūsų stalo ir atidarysite, o ne už vandenį, kurį prie baro iš čiaupo pilsto barmenas. Toks verslo modelis, kai už vandenį iš krano iš pietaujančių imami pinigai, man labiau panašus į ubagavimą arba, kaip sakau, kapeikinėjimąsi.

Pirmasis mūsų stalą pasiekė braškių šerbetas. Tai, kad šerbetas patiekiamas kamuoliuko pavidalu, manęs nenustebino, nes panašiai patiektų desertų teko matyti kituose restoranuose, bet ten toks mažytis šerbeto rutuliukas tik lydėdavo pagrindinį desertą. Pavyzdžiui, panašus šerbeto kamuoliukas puikiai pagardino mango desertą, nesenai valgytą viename restorane.

Nepagalvokite, kad noriu prisikabinti prie šerbeto dydžio. Patikėkite manim – įveikti net ir tokį mažylį buvo sunku, nes saldumas buvo nepakeliamas net ir Katinienei, kuri šiaip jau neabejinga saldiems desertams.

Tragiškiausias šiame deserte buvo saulėgrąžų ir moliūgo sėklomis nuklotas desertinės dugnas. Jei tos sėklos būtų pakepintos, pretenzijų joms gal ir nebūtų, nors, mano nuomone, netinka net skrudintos. Bet mums skanaujant sėklos buvo tokio skonio, jog atrodė tarsi ką tik ištrauktos iš kokio babos stiklainio, kuriame stovėdamos jos „priduso“. O tas „pridusęs“ skonis ir kvapas, bendradarbiaudami su nežmonišku saldumu, nužudė šerbetą.

Vienintelis, kas džiugino akį, – tai šerbeto pateikimo idėja. Išties gražu.

Gražiu pateikimu galėjo pasigirti ir atneštas „Fisch&Chips“. Aš vis galvoju – kodėl patiekalų pavadinimai Lietuvoje rašomi angliškai? Tuo labiau, kad lietuviškai tai skamba labai gražiai – „Žuvis ir skrudintos bulvytės“. Tai kaip tai suprasti? Gal po anglišku pavadinimu lengviau paslėpti tai, jog nesugebi šio patiekalo pagaminti? Ar kaip?

Plika akimi matosi, kad žuvis perkepta. O tas, kuris dėliojo šią gražią kompoziciją, apsimetė, kad to nemato? Daug klausimų, ir kol kas aš sunkiai randu atsakymus į juos.

Vos Katinienė prisilietė šakute, nuo žuvies gabalais ėmė kristi paniruotė. Ir jau nebe minkšta, o tapusi riebiais sukepusiais traškučiais. Šalia padėtas mažas tarsi siuvėjos antpirštis majonezo indelis nepagerino žuvies skonio. Po žuvimi besislepianti žirnelių masė nuotaikos taip pat nepakėlė.

Jei Katinienei patiektas patiekalas galėjo bent pasigirti gražesniu pateikimu, tai man atneštas sumuštinis su plėšyta kiauliena net to nesiekė.

Jei tą sumuštinį būtų sutepęs koks nors elektrikas, į šį barą užsukęs pakeist kelių lempučių, aš prie sumuštinio nesikabinėčiau. Nes puikiai suprasčiau: žmogus greičiausiai užsiėmė savivale ir ką rado – tą į sumuštinį ir sudėjo.

Bet juokas juokais: šio sumuštinio kaina – 6,50 euro. Ir jis pasigirti galėjo tik tuo, kad ant duonos užteptas šaukštas plėšytos kiaulienos.

Negi nesugalvojat aptepti sprangaus sumuštinio bent kokiu padažu? Net ir tai, kad tądien buvau be pusryčių, man nepadėjo – sugebėjau suvalgyti tik ketvirtadalį sumuštinio. Negelbėjo net stalo vanduo.

Kartą teko valgyti sumuštinį degalinėje. Jis man pasirodė daug įdomesnis nei man patiekė „Basi Basi“. Tad turėdamas laiko virtuvės šefas tegu nusiperka kelis sumuštinius degalinėje ir juos su kolegomis išanalizuoja – atras daug įdomesnių skonių nei ši nesąmonė, kurią man patiekėte. Plėšyta kiauliena skamba viliojančiai, bet tik ne tarp dviejų sausų duonos riekių.

Savo pretenzijas išsakiau padavėjui, tačiau man pasirodė, kad nelabai suprato arba prie panašių replikų pripratęs, nes jo veide nuostabos neišvydome.

Visas viltis sudėjome į kitus patiekalus: šamo ir antienos kepsnius. Gaila, bet po pirmųjų kąsnių šios viltys subyrėjo lyg smėlio pilys…

Tam, kaip buvo iškepta antiena, neturiu jokių priekaištų – pjūvyje puikiai matėsi raudonas vidinis atspalvis. Taip, aš mėgstu ne iki galo iškeptą antieną. Be to, ir padavėjas pasiteiravo, ar tiks vidutiniškai iškeptas antienos kepsnys.

Žinoma man taip tinka, bet visa kita man netinka. Ši paukštiena – nemačiusi jokių prieskonių, net ir druskos.

Norėdamas pagyvinti skonį bandžiau gabaliuką jos panardinti padažą, supiltą į keptą grybo kepurę. Kas buvo naudota padažui rausvai nuspalvinti, aš nepasakysiu, nes padaže dominuojantis actas nustebino ir Katinienę, kuri niekaip neįminė jo sudėties. Taip ir likome nesupratę: koks to marmalo tikslas? Sugadinti tik grybą ar pakenkti visam patiekalui?

Nuotraukoje matydami petražolės šakelę, kuri užgožia kone visą lėkštės turinį, puikiai suvoksite, kokio dydžio šis patiekalas. Suprantu, kad kuriant restorano meniu nebuvo tikslo prikrauti lėkščių ir tuo nustebinti mėgstančius pavalgyti sočiai, bet tiekiant mažus patiekalus reikia sugebėti nustebinti poskoniais gurmanus. Garnyrui patiekti du smidrai – tai lyg miegančios meškos žiemos atgarsiai vasarą.

Tokiais atvejais prisimenu Gordono Ramzio laidas, kai jis, paskanavęs patiekalo, pasikviečia virėją ir pasiūlo jam to paties paragauti. Būtų smagu pažiūrėti, kaip išsikreipia virtuvės šefo veidas atsikandus acte plaukiančio grybo. Spėju, tądien gaminęs šį padažą jo nevirė valandą ant mažos ugnies, kad išgaruotų actas, o virdamos spanguolės su cukrumi sudarytų tirštą masę. Jis tiesiog įvožė krakmolo padažui sutirštinti, o apie neišgarintą actą pamiršo. Tokie spėliojimai gimė skanaujant tą keistą padažą.

Aš tai aš – aš jau įpratęs prie panašių nesąmonių, kurias nuolat patiriu ieškodamas naujų vietų. Sunku kol kas prie to pripratinti Katinienę. Net apsipykom po šio vizito. Pareiškė, kad jai tie mano eksperimentai jau baigia įgristi – ir reikėjo taip toli trenktis, kad tokių nesąmonių pavalgyt? Tai po to teko reabilituotis ir nusivesti ją į puikią vietą, kur taip skaniai pavalgėm, kad likom sužavėti. Bet apie tai – kitame įraše.

Grįžtame į Anykščius. Katinienės frazė „šamas – grynas muilas“, buvo lyg ženklas, kad šiandien nepavyks pakilti nuo stalo su geromis emocijomis. Žuvis, kuri jau pati savaime yra riebi, buvo sausoka, be jokio prieskonio. Gal kažkokių poskonių jai turėjo suteikti juodieji lęšiai ar bulvių košė? Nežinau.

Dabar žvelgdamas į gražias patiekalų nuotraukas spėlioju: ar žmogus, kuris sudarė tą meniu, dingo, o besikeičiantis virtuvės kolektyvas laikui bėgant jį pakoregavo pagal save, tad su pirmine idėja juos tesieja tik išvaizda? O gal virtuvės šefas tebedirba, tik tądien buvo be nuotaikos?

Ar būdamas klientas aš privalau apie tai spėlioti? Tikrai ne. Jei 50€ už panašų maistą mes būtume išleidę Palangoje, aš dar bandyčiau tai nurašyti dideliam klientų srautui ir pateisinti išleistą sumą pajūryje dominuojančioms kainoms. Bet nepamirškime – mes Anykščiuose.

Negi aš susimokėjau už tai, kad galėjau stebėti užtvanką sėdėdamas prie stalelio?

Prisikabinau prie mažų porcijų, nes jei mažomis porcijomis jūs bandote „vaidinti“ restoraną, tai skanaudamas jūsų patiekalus aš turiu atrasti kažką naujo, kažkokius naujus derinius. O jei maistas be skonio, tai nesivarginkit ir būkit paprastesni – kraukite morkų, burokėlių salotų, kopūstų ir bulvių košės pusę lėkštės. Tada klientas bent prikimš skrandį ir nebekolios jūsų beskonės žuvies ar paukštienos.

Reziumuojame. Už interjerą ir gražią vietą prie užtvankos – 1 balas. Dar vienas balas – padavėjui už profesionalų darbą. Tad viso – 2/5. Tiesa, padavėjas vietoje 7€ arbatos gavo tik 2€. Už nepaliktus likusius jam lieka padėkoti virtuvės darbuotojams.

Jei neklystu, šis restoranas priklauso dainininkei Jazzu. Kažkada nugirdęs, kad bankrutavo Katlerio kebabinė, pasakiau: jis puikus komikas, tad turi daryti tai, ką moka geriausiai. Gaila, bet panašiai turiu palinkėti ir Jazzu: jūs gera dainininkė, tad nenustokite dainavusi, o restoranų verslą palikit tai išmanantiems. O kol sutvarkysite virtuvę, nesiskelbkit, jog esate restoranas su ilgai kurta ir išgyventa erdve, kurioje susitinka skanus maistas ir kultūra. Kultūros nemačiau, gal ji slėpėsi kur viduje, bet su maistu susipažinau.

Nežinau, kokia pavadinimo „BasiBasi“ idėja, bet po apsilankymo Jums leidus aš jus vadinsiu „Bėda bėda“.

Apžvalgą su patiekalų nuotraukomis galite skaityti čia  https://www.riebuskatinas.lt/greiciau-bedabeda-nei-basibasi/

27 komentarai

  1. Na ir suvartė „BasiBasi“tinklaraštininkas „Riebus katinas“.Ar verta čia eiti….

  2. Man patinka „Mandri puodai “ , ten jauku , malonu pasedet .

  3. Sudirbo kaip reikiant ne dainininkei valdyti toki versla turi zmogus tureti tam pasaukima yra Anyksciuose geresniu kaviniu kur skaniai ir nebrangiai maitina ypac skanu Junos picerijoj ir dar daug kur kitose kavinese skanus sviezias maistas

  4. Na suvarte ne be reikalo… Čia jau reikia būti visą laiką pasiruosusiems. Pamoka.

  5. Dėl ,,Riebaus katino,, apsilankymo ir nusiskundimų ,,Basi basi,, tikrai nebankrutuos.
    Lankėmės šiame restorane ir tikrai paliko puikų įspūdį tiek maisto, tiek aptarnavimo kokybė.
    Visiems Katinams geras nebūsi.

  6. Tinklaraštininko R K įkainiai už reklama iki 1000 . Teigiama ar neigiama nuomone neturi reikšmes , tai verslo rūšis !

  7. jeigu Basi basi netinka eikite pas Roką,o ten tai „skaniai “ pavalgysite ir dar kažin kaip aptarnaus.

  8. Dėkui Die, niekada ten nebuvau ir nesiruošiu eiti. Šiaip tai labai patiko tokia Reklamytė…

  9. Reikia kitą kartą pripažinti, kad reklaminių straipsnių rašytojų skonioreceptoriai teigiamai įjungia žodžių išrraišką pagal sumokėto honoraro sumos didį. Gal Anykšiuose atsirado tas, kas taip ir padarė, siekdamas patraukti į save lankytojus nuo užtvankos. Bet čia geriausiai atsirenka patys lankytojai, o ne rašytojai.
    Man tai neaišku kaip ir už kiek yra gauti leisimai automobiliams parkuoti ant pėščiųjų tilto prie užtvankos. Gal savivaldybės adminisntracijos saugaus eismo komisijos pirminikas pakomentuos spaudai?

  10. Mums taip pat teko lankytis, tai gana ilgai laukeme kol padaveja mus pastebes, o vyro antiena (kuria labai rekomendavo) buvo gumine ir preska negana to ja atnese ganetinai atvesusia,( mano vistiena salotose buvo siltesne), o mano vistienos salotos buvo perkrautos moliugu ir cha seklomes ir kad skanaujant salotas tik jos ir jautesi. Manau reiketu keisti virejus arba daryti pertvarka virtuveje

  11. Basi Basi dar baika nueikit i Viola barmene akmeniniu veidu nei labas nei skanaus o maistas tiesiog kaip sovietmečio valgykloj gal ne virejos tai daro

  12. Ko gero, atsiliepdamas į tai, kaip Jazzu viešai apie kitus kalba, Katinėlis nepagailėjo arogancijos specelistės ir patikrino, ar jau taip viskas aukštumoje. Mano nuomone, gerai, tegu ant savo kailio pajaučia

  13. O man labiau patiko,kai buvo dar „ ETNO BARAS“ tiek maistu, tiek ir aptarnavimu.
    Ir automobilių tada neleisdavo statytis ant užtvankos net ten dirbantiems

  14. Tai kad barmėnės ira iš kaimo,ir atvažiavo i didesni kaima padirbėti 🤣🤣🤣🤣

  15. kaip Kiaunei tai labai gera urodinė reklama :))) (Jadze, žodžių iš dainos, kaip sakoma, neišmesi)

  16. Savivaldybė turi įpareigoti kavinės savininkę pakeisti šiferinį stogą. Kavinė reprezentacinėje Anykščių vietoje.

    • taigi tavo buvęs mero rinkimų favoritas, skelbė, kad pirmas darbas nugriauti užtvanką. Tai kam keisti stogą jeigu griausit visi kaip kokį ligoninės direktorių iš kėdės, kad savas- laikinas atsisėstų į gerai apmokamą postą su visu ligoninės valdymo biudžetu po savimi.

  17. Buvome su vyru.Maistas tikrai prastas,interjieras neskoningas,o dumblo kvapas nuo upes apetito tikrai nekelia.Juokemes su vyru,kad geriau butume uzsuke i utenos hesburger.:) patys nebekelsim ten kojos ir kitiems nerekomenduojam.O dar restoranas pazymetas kaip „kultura“,kai is pacios dainoreles tos kulturos tik iki pedu.

    • matomai ne tą palydovą (-ę) pasirinkai , tai ir kultūros nematai. Čia vakarieniauja miesto vadovai ir valdovai, o ne hasburgerių valgytojai.

      • Nebejuokauk.Vadinasi tie valdovai 😀 ir vadovai nera mate kaip atrodo tikras restoranas tiek LT ribose,tiek uzsienyje.O dar paskaicius kaip sio „restorano“ savininke pila purva ant kitu zmoniu vaizdas pasidaro dar slykstesnis.:)

  18. Prasciausia reputacija tiek kavines tiek seimininkes

  19. Matyt čia laimės dalykas, „ant“ kokios pamainos pataikysi 🙂 Mes kai buvome, viskas patiko, superinė pomidorų sriuba, ir žuvis buvo šviežia, puikiai paruošta, tik nuliūdino, kad nebuvo ledų, nors lauke kaitra jau ne pirma diena, ir kažkaip labai jau keistai atrodė uždengtos sienos, jautėmės, kaip geroje pirtelėje… Matyt, kaip ir visur taupo, nėra personalo, kas tokiais dalykais rūpintųsi…

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.