Kažkodėl šiandien nusprendžiau peržiūrėti seniai rašytus straipsnius, kuriuos išsaugojau kompiuteryje. Per 18 metų (2003-2021), kuomet dirbau „Šilelio“ redakcijoje, straipsnių prisikaupė tikrai daug. Vienu iš jų norėčiau pasidalinti su „Nykščių“ skaitytojais. Šis straipsnis apie pedagogę, buvusią A. Vienuolio vidurinės mokyklos direktorę Jadvygą Budavičienę (1924-2010), su kuria bendravau prieš pat jos aštuoniasdešimtąjį jubiliejų – 2009 m. gruodžio 19 dieną. Po keturių mėnesių, 2010 m. balandžio 7 dieną, ji iškeliavo į Amžinybę. J. Budavičienės iniciatyva, minint rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko 100-ąsias metines, 1982 m. Anykščių mokyklai buvo suteiktas rašytojo Antano Vienuolio vardas.
„Raktai į žmonių širdis kalami iš švelnumo, kantrumo ir meilės“, – sako aštuoniasdešimtąjį gimtadienį švenčianti buvusi mokytoja Jadvyga Budavičienė
Gyvenime, kaip ir gamtoje, viskas vyksta laipsniškai, gana nuosekliai ir dėsningai. Vaikystė – kaip žaliuojantys pavasario laukai, jaunystė – kaip žydinti vasarą, auginanti vaisius ir brandinanti derlių, senatvė – kaip auksinis ruduo su įvairiaspalvių lapų margumu, su saulėtomis ar darganotomis vis trumpėjančiomis dienomis. Žmonės įvairiai pasitinka savo gyvenimo rudenį. Vieni užsidaro savo mažame pasaulėlyje, kiti gyvena pilnavertį, įdomų ir prasmingą gyvenimą, retkarčiais atsigręždami į praeitį, apžvelgdami nugyventus metus ir šiek tiek su lengva nostalgija prisimindami jaunystę.
Gruodžio 29 dieną garbingą aštuoniasdešimtmečio jubiliejų sutiko keletui anykštėnų kartų gerai pažįstama mokytoja, buvusi A.Vienuolio vidurinės mokyklos direktorė, Jadvyga Budavičienė. Jubiliejaus išvakarėse su gerbiama jubiliate kabėjausi apie nueitą gyvenimo kelią, apie žmogiškasias vertybes, apie nuveiktus darbus, gyvenimo kelyje sutiktus žmonės ir apie dabarties įprasminimą.
Jūs, tikriausiai, ne vieną kartą esate apmąsčiusi savo gyvenimą. Kokie gyvenimo momentai ar koks gyvenimo etapas atmintyje iškyla dažniausiai?
Atmintyje lieka nuveikti darbai, jaunystėje sutikti žmonės, kolegos ir žinoma, mano mokiniai. Šiuo gyvenimo laikotarpiu labai dažnai prisimenu jaunystę, savo moksleiviškus metus ir pirmuosius darbo metus. Kažkas kažkada man yra pasakęs, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde. Ta laimės žvaigždė mane lydėjo ir tebelydi visą gyvenimą. Turėjau labai gerus ir padorius tėvus, jaunystėje sutiktas kapelionas ir jo duotos skaityti knygos mane subrandino kaip asmenybę, nes vaikystės ir ankstyvos jaunystės laikai buvo gana sudėtingi ir neramūs. Keturis mokyklos skyrius baigiau dar „prie Smetonos“ laikų. Labai giliai atmintin įstrigo atsitikimas, kai 1940 metų vasarą atėjome atsisveikinti su mokykla, jau keletas klasės draugų ir jų tėvų buvo išvežti į Rusijos gilumą. Mūsų mažos galvelės niekaip nesugebėjo suvokti, kodėl ir už ką reikėjo taip toli vežti visų gerbiamus kaimynus ir jų mažus vaikus. Iš mokyklos laikų dar labai ryškiai pamenu vieną nutikimą. Pradinėse klasėse mus mokyti atėjo nauja mokytoja, todėl rugsėjo pirmąją su draugėmis nusprendėme įteikti jai gėlių. Priskynėme iš darželio gvazdikų, bet jie mums kažkodėl pasirodė nekvapnūs, tad nutarėme juos apšlakstyti odekolonu „Krasnaja Maskva“. Galite patys įsivaizduoti, kaip kvepėjo gėlės. Praėjus daugeliui metų man dažnai rugsėjo pirmoji kvepėdavo šiuo odekolonu…
Jei jau pradėjote pasakoti apie mokyklinius metus, ką galėtumėte pasakyti apie tuometinius mokytojus?
Kai pradėjau Zarasuose lankyti gimnaziją, buvo tarybinė valdžia, vėliau prasidėjo vokietmetis. Prie vokiečių mūsų mokykloje buvo įsikūrusi karo ligoninė, bet mums pamokos vykdavo visuose laisvuose kampeliuose, kuriuos tik mokytojai sugebėdavo surasti. Besibaigiant karui užėjo rusai, padegė miestą iš keturių pusių, kad „išrūkytų“ vokiečius. Ugnies jūrą buvo visą savaitę, buvo labai baisu, gatvėse gulėjo lavonai, tvyrojo smalkių tvaikas ir rūko degėsiais virtę pastatai. Mokyklą lankiau nesibaigiančių reformų laikotarpyje. Mokytojai prie visų valdžių buvo tie patys, gal tik kiek pasikeisdavo dėstomų dalykų interpretacija. Tais laikais mokytojai buvo griežti ir reiklūs, visais laikais reikalavo išmokti dėstomą dalyką, savo darbą dirbo labai sąžiningai. Nuolaidų nedarydavo niekam, tačiau ir vaikai buvo truputį kitokie, norėjo kuo daugiau žinių, nes tuomet ne visi turėjo galimybę mokytis vidurinėje mokykloje.
Kokia buvote mokinė, kokius dalykus mėgote labiausiai? Kodėl pasirinkote matematiką?
Visada buvau gera mokinė, gerai mokiausi ir visur suspėdavau. Po karo buvome subūrę mokyklos mergaičių krepšinio komandą. Gal porą dienų pasitreniravome ir gynėme mokyklos garbę Vilniuje vykusiose respublikinėse krepšinio varžybose. Žaidėme basos, nes sportinių batukų neturėjome. Vienas varžybas išlošėme, o visas kitas pralošėme. Liūdna buvo labai, todėl susėdusios ant Neries kranto verkėme. Paskui viskas užsimiršo.
Mokykloje mokiausi vien penketais, labai mėgau literatūrą, daug skaičiau, deklamavau ir rašiau eilėraščius, vaidinau mokyklos dramos būrelyje. Su spektakliais dalyvaudavome respublikinėse apžiūrose. Kartą laimėjome pirmąją vietą. Tuomet prie manęs buvo priėjęs kažkoks dėdė ir siūlė stoti į aktorinį, nes mokiausi vienuoliktoje klasėje, buvo pavasaris, prieš pat mokslo metų pabaigą. Tokiu pasiūlymu nesusidomėjau, maniau, kad tai ne man. Visada svajojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau iškilo dilema – tuos poetus, kuriuos mylėjau, deklamavau jų poeziją, tarybiniais laikais „nurašė“. Galvojau, kaip aš pati mokysiuos ir vaikus mokysiu apie tai, ko nemėgstu ir nemyliu. Protestuodama prieš … nežinau ką, įstojau į matematikos fakultetą, nusprendusi, kad skaičiai prie visų valdžių liks tokie patys…
Stojamuosius išlaikiau gerai, gavau bendrabutį, kas tais laikais buvo labai svarbu, nes nebuvo pinigų už ką nuomoti kambario. Po dviejų mėnesių nuo mokslo metų pradžios sunkia susirgo tėtis, teko guldyti į ligoninę Daugpilyje, kur jį operavo. Po operacijos porą mėnesių gulėjo ligoninėje, kur turėjau jį slaugyti, vėliau parsivežėme į namus. Mokslams laiko nebeliko, perėjau mokytis į neakivaizdinį skyrių. Antrame kurse ištekėjau, pagimdžiau sūnų. Su vyru kartu laikėme baigiamuosius valstybinius egzaminus, tik aš matematikos, o jis geografijos.
Ar atsimenate savo pirmąją pamoką? Ar sunkus Jūsų manymu mokytojo darbas?
Pirmosios pamokos nelabai pamenu. Iš Zarasų iki mokyklos, kur aš dirbau, buvo septyni kilometrai, kulniuodavau šiuos kilometrus rytas vakaras. Pamenu, kartą mokiniai rašė matematikos kontrolinį, sąsiuvinių buvo daug, nešti toli, tad paėmiau tik pusę, o kitus palikau klasėje spintoje. Sekančią dieną atėjusi vietoje sąsiuvinių radau popierinių skutelių krūvą, žiurkės „ištaisė“ kontrolinį darbą. Pradžioje buvo labai sunku, laikmetis sunkus, teko daugiau tylėti, negu kalbėti. Tačiau laikai ketėsi, gyvenimas gerėjo, mokinių pasitaikydavo visokiausių, bet labai retai teko sutikti sunkesnio charakterio vaikų. Su visais rasdavau kalbą, anksčiau mokytojams lengviau buvo, gal mokiniai kiek kitaip į pedagogus ir į mokslą žiūrėdavo. Mokykloje pradirbau keturiasdešimt devynerius metus. Visokių dienų buvo, bet atmintyje lieka tik geriausi prisiminimai. Galiu pasidžiaugti, kad niekada nenuvylė kolektyvas. Gyvenime visada buvau optimistė ir tikėjau, kad negandos tik trumpalaikės, pasitikėjau ir tikėjau žmonėmis, jie man atsimokėjo tuo pačiu. Mokytojo darbas nėra lengvas, kaip ir visi darbai, jei nori atlikti pareigą sąžiningai. Pedagogo darbas labai atsakingas, reikalaujantis visiško pasišventimo, savęs aukojimo. Nugyventas laikas praeina ir negrįžta, o širdyje lieka visada kažkas brangaus. Visa tai yra mūsų gyvenimo kraitis, gyvenimo dovana, o gal lemtis.
Ką galėtų pasakyti jaunai mokytojai, einančiai į pirmąją pamoką, pedagogė, mokykloje pradirbusi bene pusė amžiaus?
Aš jai pasakyčiau, kad pedagogika, tai nėra mokslas apie vaikus. Vaikų nėra, yra tik mažučiai žmonės su įvairia gyvenimo patirtimi, vieni mažesne, kiti didesne. Kad raktas į tų žmogučių širdis nukalamas iš švelnumo, kantrybės ir meilės. Antraip jų širdelės lieka užrakintos. Kiekvienas pedagogas turi pats surasti kelią į vaikų širdis, recepto nėra ir būti negali. Kiekvienas mokytojas yra asmenybė, bet jis niekada neturi pamiršti, kad kiekvienas mokinys taip pat yra asmenybė. Tai bene pagrindinė pedagogikos taisyklė.
Dalina RUPINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio Budavičių šeimos archyvo.
