1947 m. gavau paskyrimą į Petrauskų pradinę mokyklą. Į naują mokyklą iš tėviškės išsiruošiau pėstute – keliu zujo kariškos mašinos, tikėjausi, kad pavėžės, taip ir buvo – iki Dusmenų pavežėjo. Nors mašina pilna prigrūsta kareivių, bet atsirado ir man vietos, o kai sužinojo, kad esu mokytojas, pasodino toliau nuo galo – ten visiškai nedulkėjo ir nepūtė traukos vėjas.

Iš Dusmenų į Petrauskus patraukiau vėl pėstute. Paklaustas senukas, kur tie Petrauskai, trumpai nusakė, eisi šituo keliu, ir rasi gražius rūmus, tai ir bus Kipro Petrausko dvaras, ten dabar mokykla. Tik nepasakė, kiek reikės eiti. Beeidamas radau sankryžą, nežinojau, kur eiti – ėjau porą kilometrų tiesiai, tik miškas, jokio dvaro, pasukęs į kairę, taip pat dvaro neradau, išgirdau dundantį vežimą ir apsidžiaugiau. Privažiuoja moteris, bet stabdoma, arklį sušveičia botagu.

– Į kurią pusę Petrauskai? – šaukiu.

– Va, ten, už miško. – Ir sustoja. Išsiaiškinome, kad esu mokytojas ir einu į mokyklą, pavežėja iki pat mokyklos durų. Mokykla įsikūrusi gražiame name, šalimais nemažas ežerėlis, prie mokyklos didelis sodas, medžiai lūžo nuo vaisių. Mokyklos vedėjas sutiko draugiškai, aprodė sodybą, aplinką, paskui pradėjome apžiūrinėti klasę mokytojui skirtą kabinetą. Tik pravėręs antro aukšto kambarių duris, buvęs vedėjas, dabar jau ministerijos inspektorius, liūdnu balsu prasitarė:

– Jau pernai norėjo viską sudeginti, gavau daug raginimų, kad pats tai padaryčiau, bet kaip prisiliesti prie šventų relikvijų, kaip nukelti nuo sienų tokius brangius paveikslus, portretus – Vytautą, Šopeną, Paskutinę Vakarienę…

Antrame aukšte trijuose kambariuose biblioteka: vokiečių kalba jų klasika, odiniais viršeliais ikirevoliucinė rusų klasika, prieškarinė mūsų literatūra, daug įvairių albumų, natų aplankų. Begalės solidžių knygų su autografais, pasirašytų žymių prieškario Lietuvos politikų, artistų, meno pasaulio žmonių.

Bet mums bekalbant, užgriuvo stribai. Prigužėjo pilni namai ginkluotų vyrų.

– Vedėjau, vis dar šitą šlamštą saugai, – piktokai užkalbino mokytoją majoras.

– Pakol aš čia, nepaliesite nė vienos smulkmenos, – atsikirto mokytojas.

– Skubėk greičiau į Vilnių, o tai dar galėsime ir į Sibirą palydėti už nepaklusnumą, – aiškino buvęs raudonasis partizanas, dabar stribų vadas.

Stribai kažkur išskubėjo, tad nesileido į didesnius ginčus.

– Tu dar jaunas, matyt, neišsaugosi šitų kambarių turto. Kipro svetainėje dar likę visi baldai. Čia rinkdavosi suvažiavę Kipro svečiai, šiose spintose knygos tik su autografais. Kipras važinėjo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją, visur turėjo gerą pasisekimą, iš visur vežė dovanas. Dabar ruošiasi viską sunaikinti. Aš mačiau, kaip Berlyne šitie draugai degino paveikslus, smuikus, baldus.

Išėjome į lauką, nuėjome prie ežero. Abudu buvome gana atviri, svarstėme, kodėl rusus taip baugina mūsų kultūros palikimas, jie gal nori parodyti, kad buržuazinėje Lietuvoje visi tik skurdo, buvo beraščiai, turėjo tik maldaknyges. Mus stebino, kad ir lietuvių vis daugiau randasi, kurie norėtų pūsti į tą pačią dūdą. Mums besikalbant, vėl sugrįžo stribai.

– Mokytojau, eikite kraukite daiktus į sunkvežimį, galėsime nuvežti į sostinę, dar į Sibirą nevešime, pasodinsime į ministerijos krėslą, taip įsakyta iš viršaus.

Stribų vadas ir majoras atsivedė mane į Kipro svetainę, pradėjo aiškinti, kad Petrauskas šios sodybos atsisakė, kad čia visas turtas priklauso valdžiai. O valdžia negali leisti, kad mokykloje kabotų šventi paveikslai, būtų saugomos fašistinės knygos. Buržuazinį palikimą būtina sunaikinti.

Nors Kipras Petrauskas ruošėsi tapti TSRS AT deputatu, bet saugumiečiai griežė dantį ant šventų paveikslų ir Lietuvos kunigaikščių portretų. Nusivedę į biblioteką, surašė tik kelių Lietuvos rašytojų pavardes, liepė jų knygas palikti mokiniams. Ūsorius ranka apsuko ratą ir pasakė:

– Visa kita buržuazinis palikimas, draugas mokytojas, turi būti sunaikinta.

– Bet juk visa tai ne mano, -ėmiau prieštarauti, – kaip aš galiu deginti.

Buvęs vedėjas išskubėjo ruoštis – reikėjo susikrauti mantą, susirankioti indus, knygas, nes vairuotojas vis ragino – iki Vilniaus reikėtų nuvažiuoti dar su saule.

Aš nuėjau prie ežero, atsisėdau ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėjome su buvusiu mokytoju. Vėl mintys perbėgo nuo Mažvydo iki šių dienų. DLK Ivanas Fiodorovas (1566) spausdino pirmąsias rusų kalba knygas, o ir vėliau Vilniuje buvo išleista daug rusiškų knygų. Kodėl ne tik Rusijos carai draudė lietuvišką žodį, bet ir dabar naujieji tarybiniai rusai, nuvertę carą, taip pat bijo lietuviško spausdinto žodžio. Visoje Lietuvoje Suslovo nurodymu, buvo naikinamos mokyklinės bibliotekos, per tokį vargą sukomplektuotos. Suprantu, kad galėjo neapkęsti žemėlapių, kuriuose Lietuva iki Juodosios jūros, bet kam naikinti P. Mašioto, Vytės Nemunėlio, K. Jakubėno, K. Binkio knygutes. Per pokarį sunaikinta keli milijonai knygų.

Kitą dieną iš pat ryto prisistatė vėl ta pati komanda. Ūsorius, pora stribų ir trys rusų kariškiai. Knygas rūšiavo ūsorius, krito deginimui Dostojevskis, Buninas, Salovjovas, krito vokiečių poezija, prancūzų klasika, italų poezijos knygos. Kareiviai iš antro aukšto nešė Šventąjį raštą, albumus, natų sąsiuvinius, krito ant grindų deginimui mūsų dievai: Maironis, Vaižgantas, Kudirka, Baranauskas. Ūsorius, imdamas A.Vienuolio “Viešnią iš šiaurės”, nusikvatojo: „Mums priimtina viešnia tik iš rytų!” Vertė deginimui mokykloms skirtas vaikiškas knygutes, jau vakar mano surankiotas kaip tinkamas, vis vien metė Mašiotą,Vytę Nemunėlį, Vaičaitį, senus vadovėlius, buvusio mokytojo surankiotus iš kitų mokyklų St.Zobarsko elementorių „Aušrelę”, Esmaičio skaitinius…

Paliko mokyklai tik pusšimtį knygų. „Nereikia nuodyti vaikų buržuaziniu šlamštu.” – vis kartojo ūsorius. Jis sakė, kad dabar gims nauja rašytojų karta, bus išleista tiek knygų, kad neturėsime, kur ir sutalpinti.

Nuo sienų kabino ir nešė į lauką paveikslus ir portretus, deginimui buvo skirti visi, ir Kipro su Šalepinu portretas. Kipro tėvų, brolių Miko ir Antano Petrauskų portretus taip pat nukabino. Brolis Antanas buvo jau nukeliavęs į Sibirą, Antano čia turto taip pat būta. Tik, kai stribas nukabino labai gražiais rėmais „Paskutinės vakarienės” paveikslą, valytoja Glebuvienė atsiklaupė prieš stribų vadą ir ėmė maldauti:

– Mykolai, palik man šitą paveikslą, tuoj kanistrą baltosios atnešiu.

Ūsorius kreipėsi į rusų karininką:

– Tegul boba nešasi,- ir spragtelėjo pirštu į pasmakrę. – Tegul nešasi tą šlamštą.

Kai baigė išnešti visas deginimui skirtas knygas, man buvo liepta pasilikti su jaunučiu stribu tvarkyti bibliotekos, apsišvarinti, nes rytoj turėjo rinktis jau į mokyklą vaikai.

Ant pastatyto stalo šalia laužo stovėjo kanistras samanės, kiekvienas ėmė stiklinę ir gėrė, gėrė ir blevyzgojo: rusai traukė častuškas, lietuviai blevyzgas. Žmonės, atlikę juodus darbus, pameta sveiką nuovoką, pradeda siautėti, rietis, drabstyti vienas kitą purvais. Rusai tyčiojosi iš stribų, kad jie degina brangias knygas, kurių pilnos bibliotekos Maskvoje ir Leningrade, lietuviai įsidrąsinę keikė rusus, kad jie pasaulį seną nori išardyti ir naują pastatyti, bet nesiseka. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokius baisius frontininkus ir stribus, taip sužvėrėjusius. Mes jau baigėme tvarkyti paliktas knygas, staiga kieme sušuko:

-BANDITAI! UGNIS!

Tik jau niekas neiššovė. Ginklai buvo sumesti vežimuose, o rankos vos nulaikė stiklinę. Kur tokios rankos dar gali šaudyti, net rusų karininkas, turėjęs pistoletą, jau iššauti negalėjo, neiššovė ir raudonasis partizanas. Jaunėlis stribas dar galėjo nušauti atėjusį partizaną, bet šoko pro langą ir pasileido per sodą į mišką. Partizanas nepasimetė – paleido seriją…ir visi vyrai, deginę knygas, sukniubo, nuskynė aliai vieno. Žuvo penki vyrai, tik du tarp jų buvo aršūs Stalino kariai, kiti trys padoresni, bet priversti vykdyti nurodymus. Ypač karininkas nebuvo aršus, jo dėka ir aš likau gyvas. Jis išgelbėjo mane nuo judošiško darbo ir nuo mirties. Taip baisus likimas suguldė jaunus vyrus svetimoje žemėje. Tiesa, laidojo iškilmingai, bet po metų kapai užžėlė, dar po kelerių metų visai išnyko.

Petrauskai mane globojo ne tik nuo miško kėslų, bet ir gerbė, ypač mokiniai buvo labai mandagūs, drausmingi. Kaime mokytojo pasirodymas – didelė naujiena. Jau kitą dieną ėmė rinktis ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Visus domino vakar dienos įvykiai. Visi galvojo, kad ir mokytoją nušovė. Mane valdžia paliko dirbti, tik pasirašiau, kad apie matytą tragediją niekam nepasakosiu.

– Mokytojau, mes turėjome labai puikų vyrą, bet jam neleido čia dirbti – dieną jį terorizavo stribai, naktį miškiniai. Tik jūs neišbėkite iš mūsų – jums gal bus lengviau. Tikrai manęs miško broliai nelietė, kaip dažnai bausdavo kitus mokytojus už Stalino portretą klasėje, už pionierius. Gal miško broliams buvo nelengva suprasti, kad mes senosios mokyklos auklėtiniai tarnavome Lietuvai, o ne Rusijai. Mes meilę tėvynei buvome įčiulpę su motinos pienu. Tik retas mūsų kartos vyras nuėjo tarnauti priešui. Dauguma užėmė ir aukštas pareigas, bet jie vis vien tarnavo Lietuvai.

„Paskutinės vakarienės” paveikslą, kai valytoją išvežė į Sibirą, kaimynė atnešė mano motinai, kuri gyveno pas mane. Taip ir liko tas paveikslas mūsų šeimos relikvija, primenantis sunkius laikus, tai buvo žiaurus laikmetis. Ir dabar ne vienas tais metais didžiuojasi, sako taip reikėjo, reikėjo vežti žmones, reikėjo deginti knygas, reikėjo varyti žmones į kolūkius – jeigu nebūtų išvežę buožių, Lietuva nebūtų taip suklestėjusi. Tie patys dažnai prasitaria, kad ir žydus reikėjo šaudyti, jeigu nebūtų iššaudę, šiandien visi milijonieriai būtų tik žydai. Tik aš matau, kad atpildas už juodus darbus tuo žiauriu laikmečiu kai kam atėjo tuoj pat, kitiems vėliau, trečių už jų nuodėmes kenčia vaikai ir anūkai.

P.S. Kipro Petrausko dvaras nukentėjo du kartus, tada, kai reikėjo atsisakyti ir jau laisvoje Lietuvoje. Mokyklą uždarė, pastai liko niekieno, kaimynai, kurių tėvai dievino Kiprą, po rąstelį, po lentelę, po plytą išnešiojo namus. Po daugelio metų aplankiau tą vietą, kur stovėjo tikrai įspūdingi namai, jau vešėjo tik dilgėlynas, tik senas ežeras nepakitęs. Buvęs mano mokinys, liūdnai prasitarė: „Aš ir šiandien girdžiu Kipro balsą, kai užtraukdavo mūsų mažoje gryčiutėje, lempa prigesdavo”. Dabar ir kaimo pavadinimas išliko tik muziejinėse knygose – neliko nė vieno gyventojo.

Kasmet aplankau tėviškę, pasimeldžiu prie didžiojo “Paskutinės vakarienės” paveikslo. Jis per stebuklą išliko, bet Kipro Petrausko biblioteka kaip milijonai knygų, kitų brangių relikvijų komunizmo šmėklos reikalavimu dingo negrįžtamai.