Iš Advento aruodų: antrieji sakymai

Jėzus skatina stebėti… Įsižiūrėti ne tik į aplinką ar metų virsmą. Jam kur kas svarbesnė žmogaus širdis. Esame kviečiami įsižiūrėti į savo tikėjimą, į bendruomenės kasdieninį krebždėjimą, į visus ir visokius dvasios krūstelėjimus.
Mokytojas dažnai kalba apie amžinąsias tiesas pasinaudodamas palyginimais, aliuzijomis. Klausytojams taip lengviau suprasti. Daug pavyzdžių iš gamtos pasaulio. Tarsi gamtos pažinimo pamoka mokykloje… Juk pažįstame tik tuomet, kai tyrinėjame, stebime, įsižiūrime, kartojame ir nuolat tikriname savyje tai, kas jau buvo aišku, surasta, kadais mąstyta ir patvirtinta. Þmogus linkęs tikrinti asmeniškai. Gal dėl baimės? Ar pasitvirtins, kas jau patvirtinta šimtmečių? Gal dėl noro prieštarauti, ginčytis, gal dėl nenoro pasikliauti praeitimi ir senomis teoremomis? Smagu ieškoti, patikrinti ir gauti kitą, kitokį atsakymą – paliudijimą. Evangelija juk parašyta ir mano keliui, mano protui, mano jausmams. Parašyta mums ir dėl mūsų. Ji ir šiandien skaitoma, ji ir šiandien kalbina tikėdamasi Širdies atvirumo.
Toks paprastas Jėzaus palyginimas apie figmedį. Tų laikų žmonės turėjo suprasti, ką Mokytojas turėjo galvoje aiškindamas. Juk ir mes, stebėdami ir stebėdamiesi visais pasikartojimais gamtoje suvokiame, kad turėsim ištverti žiemą ir jos šaltus patamsius, kad reikės ieškoti šviesos ir šilumos ne tik prie žvakės ir židinio. Suvokiame, kad po to ir vėl bus kitaip, naujai, kad išlaisvėsim, būsim išlaisvinti iš to tamsybių nuogumo. Ateis, tikrai ateis Kalėdos, gal bandysim susėsti kartu, patylėti, atleisti.
Visas gyvenimas – amžina pamoka. Mokomės, mokomės… Ar pajėgiam išmokti? Užmirštam tai, kas buvo kadaise aišku ir prasminga. O dabar? Ar artima, ar kvepia? Sukamės, sukinėjamės, išbrendam iš Jo akivaizdos, pamirštam rankas, susikabinimui, apkabinimui paskirtas, pamirštam žmones, su kuriais sėdim, sėdėjom, sėdėsim ieškojimų, klausimų, prieštaravimų suole.
Norisi to lengvumo, to tikėjimo, kad visa praeis, susiklostys, gal mūsų niekas nieko nepaklaus, gal kaip nors išsisuksim, pabėgsim net nesupratę, jog buvom pamokoje. Mums nuolat reikia iš naujo priartėti ir susipažinti ne su teorija, o su gyvu, virpančiu santykiu, pulsuojančia tikruma ir istorija. Gal tos patirtys įkvėps gyvenimą, gal paskatins sustoti, nustebti, nusistebėti, net įkvėpti – gausiai, gyvai, gaivalingai… Pilna krūtine.
Tokios pamokos įdomios kaip dar viena intriga, dar vienas šansas tobulybės link, dar vienas lengvas bandymas paėjėti į priekį, dar viena galimybė atsikvėpti, neatvėsti, nesušalti, nepasiduoti masių bėgimui, nevilčiai, paviršiui. Esam kviečiami stebėti savo gyvenimo figmedį. Ne tik stebėti, bet ir auginti, puoselėti, prižiūrėti, laukti žiedų ir vaisių. Laukti to, kas Dievo ir žmogaus bendrystėje teikia gyvenimui šviesą, spalvas bei skonį.
Galvojam, kad patys išliksime, ištversime, patys pasirūpinsime savimi ir dar tūkstančiais kitų – svarbių ir nesvarbių – dalykų dalykėlių. Užmirštam Mokytoją, kuris mus čia ir sukvietė. Tai Jis mokydamas dovanoja bendrystės džiaugsmą. Ar dabar atsiliepsime? Ar atsiminsime vėliau? Ar atsigręšime? Ar ateisime į pamoką stebėti gyvenimo figmedžio? Koks jis? Ar žydi jau? O gal niekad neduoda vaisių? Toji nuolat besitęsianti Pamoka priartina prie Dievo Karalystės. Pamoka trokštanti įsikurti, įsitvirtinti, būti žmogaus gyvenime. Pamoka norinti prasidėti mūsų istorijoje, kad dar sykį praneštų mums apie sprogstantį šviesos ir prasmės medį. Esame įtraukti Karalystėn, pakviesti kurti, džiaugtis dovanomis, kūrybos šviesiąja galia. Esame pakviesti būti bendradarbiais, ne vien atsainiais stebėtojais, vis bambančiais…
Jėzus sako, jog visa sudužta, subyra, viskas užmirštama, kas netvaru, kas neturi tęstinumo. Tveria tik Þodis, nuolat užkalbinantis, judinantis ir jaudinantis, virpantis nepastebimai, priartėjantis… Jis kaip tik ir liudija apie amžiną Dievo ir žmogaus bendrystę, tą figmedį, vis žaliuojantį dėl mūsų. Kad ištvertume. Ne tik šiandien… Verta pasikliauti ir įsitverti. Ne tik šiandien…
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.