I. Balsytė ir K. Smoriginas – atvirai apie laiškus scenoje ir gyvenime

Spalio 28 dieną Vilniuje pirmą kartą nuskambėjo Ilonos Balsytės ir Kosto Smorigino skaitomi „Meilės laiškai“ – bendras „Keistuolių teatro“ ir „Idioteatro“ darbo vaisius, su kuriuo teatro mylėtojus supažindinti ėmėsi režisierius Dainius Kazlauskas. Amerikiečių autoriaus Albert Ramsdell Gurney 1988-aisais į dramaturginį tekstą sugulusi dviejų visiškai skirtingų vaikystėje susipažinusių žmonių – Aleksandros  ir Tomo – visą gyvenimą trukusi susirašinėjimo istorija vos po poros metų tapo Pulitzerio premijos laureate, ir šis iki skausmo intymus, jautrus, sentimentalumo bei vilčių kupinas apsikeitimas laiškais, apkeliavęs visą pasaulį, pasiekė ir Lietuvos teatro gurmanus.
„Meilės laiškų“  dueto vyriškoji pusė – aktorius Kostas Smoriginas – atskleidė, jog drauge su I. Balsyte bei režisieriumi D. Kazlausku pasirinko išsaugoti pjesės autentišką epistolinį žanrą scenoje ne vaidinant, o skaitant. „Ši istorija perimta iš tikrų žmonių – herojų prototipų buvo, ko gero, šimtai ar net tūkstančiai: kiek liūdnų, tragiškų istorijų… Per karą, būdavo, įmeta laišką į butelį ir po keturiasdešimties metų jis pasiekia adresatą. O prie šių laiškų dramaturgui prisilietus jie įgavo formą. Kiekvienas žodis buvo pasvertas, dėl to jie parašyti labai protingai ir šviesiai – esama ir humoro, ir pykčio, ir nevilties, ir nuosmukių. Dabar mudu su Ilona bandome juos interpretuoti. Pasirinkome juos skaityti – nors galėtume mokėti ir atmintinai – bet renkamės tokią raišką, kad išsaugotume laiškų formą, jų atvirumą“, – pasakojo aktorius. „Skaitydami pjesę stengiamės perteikti, ką tie žmonės galėjo jausti. Tai yra labai jautri ir šviesi istorija apie du žmones, kurie būti kartu galėjo tik laiškų forma. Jiedu visiškai skirtingi, lyg du pradai – vyriškas ir moteriškas; tokie skirtingi, kad, ko gero, jie niekada ir nebūtų galėję būti kartu. Tomas ir Aleksandra – iš priešingų pasaulių: vienas tapo senatoriumi, kita – žymia dailininke, vienas buvo visiškai nelaisvas žmogus, kitai gyvenimas susiklostė gal net pernelyg laisvai – meniška būtybė pasirinko kūrybos ir pasipriešinimo kelią, siekė būti provokatore tarsi mesdama iššūkį visiems aplinkui, negailėdama savęs“. K. Smorigino scenos partnerė I. Balsytė taip pat pastebėjo, jog nepaisant komiškų elementų ir šviesaus sentimentalumo pjesėje užkoduotas ypatingas liūdesys.
Scenoje visas jėgas ir susikaupimą atiduodantys A.R. Gurney galvoje gimusių laiškų pavertimui ištartu žodžiu, abu aktoriai susimąstė paprašyti prisiminti, kada paskutinį kartą patys ranka popieriuje vingiavo tikro, senamadiško laiško tekstą. K. Smoriginas pasidžiaugė pats neretai gaunantis nuoširdžių ir sentimentalių gerbėjų laiškų, netgi kūrybos, kurią siuntėjai prašo įvertinti, tačiau prisipažino teatrašęs vos keliems iš jų. Tuo tarpu I. Balsytė atskleidė, jog nors susisiekimui su svetur gyvenančiais draugais ir artimaisiais mieliau naudojasi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, patį įsimintiniausią savo gyvenime laišką ant popieriaus išliejo spausdinimo mašinėle. „Niekada nebuvau mamai rašiusi laiškų. Kai įstojau į akademiją ir pirmo kurso studijos visiškai išvedė iš pusiausvyros, stovėjau akademijos viršutiniame aukšte, svarsčiau, kaip čia nušokti – žinoma, ne rimtai, – ir pradėjau nejučiomis sakyti: „Brangi mama…“ Supratau, kokia ir pati jai esu brangi. Tada atsisėdau prie rašomosios mašinėlės – tai buvo 1983-ieji metai – ir parašiau mamai eiliuotos formos laišką, pirmą ir vienintelį kartą tokį atvirą, ir išsiunčiau paštu. Mudvi niekada apie jį nekalbėjome – žinau, kad laišką mama gavo ir perskaitė, – bet ji niekada nieko neklausė, o aš nieko nesakiau. Iki šiol turiu išsisaugojusi jo kopiją… Tai buvo labai svarbus mano gyvenime laiškas, ir manau, kad kai kurie pjesėje esantys laiškai irgi turi tokią svarbą, tarsi užfiksuotus esminius gyvenimo momentus. Kaip parašiau mamai būdama vaikas, taip dabar norėčiau tokius laiškus parašyti savo vaikams, nors bendraujame kasdien“, – atviravo aktorė.
Duetas vieningai tvirtina, jog per atstumą puoselėjamų jausmų tema yra kaip niekada aktuali ir šiuolaikiniame nepavejamo tempo pasaulyje. „Þmonės susipažįsta socialiniuose tinkluose, net nebūna vienas kito matę… Tai vyksta jau kitame technologijų lygmenyje, bet bendravimo esmė nepasikeitė. Poros visiškai nemoka bendrauti vienas su kitu akis į akį, bet kuo puikiausiai susirašinėja“, – svarstė I.Balsytė, o jos kolega pritarė, jog istorijų, primenančių "Meilės laiškus", toli ieškoti nereikia; be to, kartais toks nuotolinis ryšys gali būti vienintelis uždaresnės ir jautresnės sielos savininkų kelias į laimę. Aktoriai taip pat sutinka, jog ne vienam žiūrovui šypseną keliantys laiškai su smulkmeniškai detaliai aprašytais kasdienybės įvykiais tėra visiškai natūralus šiandieninių trumpųjų žinučių atitikmuo praeitame šimtmetyje. „Dabar bendravimas yra greitas, bet ir visas gyvenimo tempas pasikeitęs. Juk vis dėlto „Meilės laiškai“ – ne šių dienų istorija, o anuomet visi kasdieniai procesai vyko kur kas lėčiau, – ne tik susirašinėjimas. Prisimenu, kaip su „Dainos teatru“ važiuodavome gastrolių į Kauną ir apsistodavome dviems savaitėms, nors turėjome galimybę grįžti į Vilnių. Dabar, jei turėčiau Kaune kelis spektaklius, vakare sugrįžčiau į sostinę ir kitą dieną vėl keliaučiau atgal. O tuomet net nekildavo tokių minčių… Þiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai buvo unikalus dalykas, nors tais laikais neatrodė nė kiek keista. Šiandieniniai tempai – visai kiti“, – prisiminimais dalijosi jau trisdešimt metų scenoje praleidusi aktorė.
Nepaisant per kelis dešimtmečius aukštyn kojomis apsivertusių susisiekimo būdų ir žmonių bendravimo, I. Balsytė ir K. Smoriginas sutinka, jog ranka rašyti laiškai saugo ypatingą reikšmę ir tradiciją, kurios neatstoja jokios šiuolaikinės komunikacijos priemonės. „Galbūt laiškai turi tokią reikšmę mūsų kartai, nes užaugome rašydami tik ranka. Aš iki šiol naudojuosi užrašų knygutėmis. Dabar visi turime planšetes, telefonus, aš pati tuo naudojuosi, bet išlikęs svarbus ryšys su rašymu ranka. Mano sūnui – devyneri ir jis beprotiškai mėgsta rašyti įvairiausius laiškus, raštelius, netgi dienoraštį – būtinai ranka. Gal be epistolinio meno žmogus negali? Gal nuo širdies per ranką į popierių perduodama mintis yra gyvesnė?“ – svarstė I. Balsytė.
Dramaturgo A. R. Gurney ranka į popierių nugulę laiškai, Keistuolių teatro scenoje virtę jautria ir brandžia dueto akistata, ne vienam žiūrovui pažadina nostalgiškus prisiminimus apie nekantriai lauktus radinius pašto dėžutėje. Belieka manyti, jog artėjant švenčių sezonui ir užvėrus teatro duris parašyti daugiau nei atviruką ryšis ne tik aktoriai, bet ir „Meilės laiškų“ žiūrovai.
Tomo ir Aleksandros gyvenimo paslaptys bus atskleistos sausio 7d. 17 val. Anykščių kultūros centre. Bilietus į spektaklį „Meilės laiškai“ galite rasti www.tiketa.lt, Anykščių kultūros centro kasoje arba po Kalėdų eglute.
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.