Jam tebuvo 32-ji, kartu žuvusiai žmonai Neringai – vos 29-eri.
Vadą išdavė 2 jo bendražygiai nebeatlaikę nežmoniškų kankinimų. Be to, nuo jų įviliojimo į spąstus ir sulaikymo buvo praėjusios net 5-ios dienos. Kankiniai buvo įsitikinę, jog per tiek laiko partizanai bus sužinoję, jog jie suimti ir pasitrauks į saugesnes vietas.
Deja…
Vos išgavę informaciją apie tai, kur slepiasi Šarūnas, budeliai nusprendė negaišti. Nors paprastai operacijas pradėdavo anksti ryte, kad nespėtų sutemti ir miško broliai negalėtų pasinaudoję tamsa atsitraukti, tą kartą nusprendė veikti iš karto. Tą pačią dieną, apie 14 val., sodyba Butkiškių kaime, kurioje buvo įrengta vadavietė, keliais žiedais apsupta MGB kareivių pulkai.
Antanas Slučka – Šarūnas prieš kiek daugiau nei 100 metų gimė Troškūnų miestelyje. Augo kartu su trimis seserimis ir penkiais broliais, ypatingai vargingai gyvenusioje šeimoje. Tačiau vaikai buvo ugdomi patriotiška dvasia. Pasibaigus karui, visi broliai miškuose priešinosi raudonųjų okupacijai.
1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu po mirties A. Slučka – Šarūnas buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka. A. Slučka–Šarūnas – trečias.
„Vadą išdavė 2 jo bendražygiai nebeatlaikę nežmoniškų kankinimų.” O kuo kada kokie nors kankinimai yra buvę „žmoniški” ? Marytė Melnikaitė fašistų irgi buvo žiauriai kankinama, bet savų neišdavė! Ją sušaudė.
– Kankinkit, budeliai, smarkiau, Iškęsiu – nedejuosiu! Akmuo teprakalba veikiau, Draugų jums neišduosiu !
Laukiu tai ko nekomentuojate !
– Kankinkit, budeliai, smarkiau, Iškęsiu – nedejuosiu! Akmuo teprakalba veikiau, Draugų jums neišduosiu !