Geru mokytoju gali tapti tik tas, kuris turi pašaukimą? Netiesa!

Visi norime, kad mokyklose mūsų vaikus ruoštų gabūs, entuziastingi, jautrūs, komunikabilūs ir talentingi pedagogai. Tačiau statistika liūdna – pedagogo profesija jaunimui vis dar nėra pakankamai patraukli. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai – puikus to pavyzdys.     

Paskaitos universitete yra atgaiva

Nors pradinių klasių mokytojas Tautvydas Kelpša vaikystėje dažnai žaisdavo mokyklą ir mėgaudavosi mokytojo personažu, tačiau galimybės tapti mokytoju niekada rimtai nesvarstė. Tik prieš pat baigiant mokyklą jo nuomonė pasikeitė – nusprendęs studijuoti pedagogiką, susimąstė, kuria kryptimi galėtų eiti. Pradžioje rinkosi tarp matematikos ir istorijos, nors nei vienu, nei kitu atveju nesijautė užtikrintas. Pradėjus svarstyti, o kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo, paieškos atvedė į VDU Švietimo akademiją.

„Mokydamasis gimnazijoje turėjau anglų kalbos mokytoją, kurio bendravimo maniera ir gebėjimas juokauti mane labai žavėjo. Jo santykis su mokiniais buvo visiškai kitoks. Maniau sau, jeigu jau būsiu mokytojas, tai norėčiau būti toks, kaip jis. Be to, tai buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriam papasakojau apie savo svajonę.

Pirmieji įspūdžiai iš studijų puikūs. Galiu pasakyti, kad po tiek metų, praleistų mokykloje, universitetas yra tikra atgaiva. Čia visiškai kitokia kultūra“, – savo įspūdžiais apie studijas universitete dalijasi T. Kelpša.

Pirmąją savo pedagoginę praktiką Tautvydas nusprendė atlikti savo gimtojoje mokykloje. Tuo metu studijos ir pamokos dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu – tai buvo neįprasta patirtis, bet tuo metu kitaip būti ir negalėjo. Praktika pasirodė niūroka, nes trūko ryšio, gyvo bendravimo su vaikais, o ir vaikams, matėsi, itin sudėtinga kasdien po pusdienį ar net daugiau praleisti prie kompiuterio.

„Tiesą sakant, ir po praktikos dirbti mokytoju dar neplanavau, nors pasiūlymų buvo. Svarsčiau, ar pavyks visur suspėti. Vasaros pabaigoje netikėtai gavau pasiūlymą ir po ilgų svarstymų pasiryžau save išmėginti. Įdomūs metai. Daug atradimų, iššūkių, eksperimentų. Pradėjau dirbti su pirmokais, negalėčiau pasakyti, kad lengva, iš pradžių teko šiek tiek pavargti. Bet, matyt, jei jau turi nuoširdų polinkį dirbti su vaikais, jie tą greitai pajaučia ir įvertina. Padėjo ir tai, kad daug juokaujame“, – pasakoja  T. Kelpša.

Vaikų klausimai – netikėti ir nenuspėjami

Tauvydas mena daug linksmų istorijų iš darbo klasėje. Ryškiausiai atmintyje iki šiol yra įsirėžusi Melagių diena, kurios proga pirmokams jis pasakė, kad tai jo paskutinė darbo diena mokykloje: „Klasėje staiga įsivyravo mirtina tyla. Kai pasakiau, kad juokauju, viena mergaitė pasakė, kad beveik apsiverkė. Vis dar sulaukiu replikų: „Tik nesakykite, kad rytoj vėl ateisite su savo juokeliais, kad kažkur išeinate ir mes turėsime naują mokytoją“.

Ar lengva atsakyti į vaikų klausimus? Pasak Tautvydo, niekada nežinai, kokių klausimų, pastabų ar netgi pasiūlymų iš vaikų gali sulaukti. Žinoma, šie klausimai jau tapę klasika: ar turite žmoną ir vaikų, kokį automobilį vairuojate? Tautvydas juokiasi, kad taip ir atsako: žmonos ir vaikų neturiu, bet turiu anūkų, netgi 15, vairuoju „Ferrari“. Įdomu pažiūrėti, kur tokie pokalbiai nuves.

„Pedagogo darbe man sunkiausia gebėti išlikti aktualiam, motyvuoti mokinius. Spręsti konfliktus taip pat yra nemažas iššūkis. Ir tai, kad pasirinkau būti mokytoju, dauguma žmonių iš mano aplinkos vis dar stebisi. Pradžioje buvo smagu, bet ima nusibosti. Nesistengiu kažko įtikinėti ar apsimesti, kad esu kitoks. Sakau, kad tiesiog atlieku savo pareigą“, – sako Tautvydas.

Anot jo, dirbdamas su vaikais visų pirma turi juos mylėti ar bent jau mėgti. Kaip ir jie tikisi iš mokytojo nuoširdumo, gebėjimo pajuokauti: „Sakoma, kad dirbdamas pradinių klasių mokytoju negali pasenti. Gal tai ir tiesa. Tad ta proga palinkėčiau ir sau, ir savo kolegoms neišsenkančios kantrybės ir kūrybiškumo“.

Siekis – kad mokinys nebijotų pasakyti „aš nesuprantu“

Roką Bandžiuką nuo mažens labiausiai traukė biologija, tad užaugęs jis svajojo dirbti darbą, susijusį su gyvūnais. Ir tik 11-12 klasėje nusprendė, kad visgi norėtų tapti mokytoju.

„Norą tapti mokytoju neabejotinai paskatino ir tai, kad savo kelyje sutikau ne vieną nuostabų pedagogą, kuris buvo man tikras autoritetas – tokie pavyzdžiai ir įkvėpė šiam pasirinkimui“, – neabejoja R. Bandžiukas. O kadangi jį visuomet žavėjo ir patiko matematika bei biologija, jis ieškojo tokių studijų, kurios šiuos du, iš pažiūros nesusijusius, dalykus apjungtų. Tad ne be priežasties Rokas pasirinko mokomojo dalyko pedagogikos – STEAM bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. „Prie mano pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad man visuomet patiko padėti ir perteikti savo žinias kitiems, kam to tikrai reikia“, – priduria pašnekovas.

Dar studijuodamas pirmame kurse Rokas pradėjo dirbti privačioje mokykloje matematikos mokytojo asistentu – jis teikia mokiniams konsultacijas, o kartais veda ir matematikos pamokas savarankiškai, dažniausiai kai reikia pavaduoti atostogaujantį ar sergantį kolegą.

R. Bandžiukas iki šiol mena istoriją, kaip sulaukė pasiūlymo dirbti mokykloje: „Tai labai įdomi ir unikali istorija. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano matematinės analizės dėstytoja dirbo vienoje iš privačių mokyklų ir, vesdama mums, pedagogikos studentams, paskaitas ieškojo, kas galėtų pavaduoti matematikos mokytoją, kadangi kita matematikos mokytoja buvo susilaužiusi koją ir dėl gydymo ilgai negalėjo dirbti. Dėstytoja Monika, kuri dabar yra ir mano kolegė, pasiūlė man apsilankyti mokykloje, pažiūrėti, kaip vyksta veiklos, vedamos pamokos, kaip dirba mokiniai. Paklausus, ar man patinka čia ir ar norėčiau čia dirbti, aš pasakiau, kad man labai patinka. Taigi taip įsidarbinau ir likau šioje mokykloje dirbti – prieš tai Monika dar pasakė pastabą, kad „kas čia ateina, tas neišeina“.

Ir nors šiandien dirbdamas mokykloje, vesdamas pamokas Rokas jaučiasi pakiliai, daro tai su dideliu džiaugsmu, sako, kad pirmosios pamokos visgi buvo sudėtingos – viskas atrodė nauja ir sunku, trūko mokymo žinių bei įgūdžių.

„Dirbdamas su mokiniais įgijau neįkainojamos patirties. Taip, patyriau ir tam tikrų nesėkmių, buvo ir nuosmukių, tačiau atkakliai iš klaidų mokausi ir tobulėju. Man, kaip jaunajam pedagogui, svarbiausia, kad mokiniai taip pat augtų ir tobulėtų, ir ne tik akademiškai – kad savo žinias panaudotų praktiškai, gerindami savo ir kitų žmonių gyvenimus. Viskas yra išmokstama per įgytas žinias ir patirtį – šios patirtys ir lemia mūsų sėkmę gyvenime, palengvina galimybes siekti savo tikslų.

Pats noriu tapti tokiu mokytoju, kurio mokiniai nepamirštų pabaigę mokyklą. Noriu kiek įmanoma daugiau prisidėti prie kiekvieno mokinio gyvenimo ir jo geresnės ateities – siekiu tapti jiems pavyzdžiu ir autoritetu, kokių netrūko ir mano gyvenimo kelyje“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis nori būti geras mokytojas. O, anot Roko, geras mokytojas visų pirma yra tas, kuriam svarbiausia yra mokytojo ir mokinio ryšys, autoritetingo santykio kūrimas ir puoselėjimas. Tai yra mokėjimas sukurti tokią mokymosi aplinką, kad mokinys nevengtų mokytis, nebijotų mokytojui pasakyti „aš nesuprantu“, juo pasitikėtų ir būtų pasirengęs aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą.

Mokiniai paneigia paplitusius stereotipus

Birželio pradžioje Rokas tapo mentoriumi-kuratoriumi Kauno rajono savivaldybės Jaunojo pedagogo klubo stovykloje, kurioje bendravo su 9-11 klasių moksleiviais, mąstančiais apie mokytojo profesiją. Jis įžvelgė tendenciją, kad daugiausiai mokinių svajoja tapti priešmokyklinukų ir vidurinės mokyklos klasių mokytojais.

„Moksleiviai darbą ateities mokykloje įsivaizduoja kaip vietą, kur mokytojas yra gerbiamas ir vertinamas, kasdien tobulėja ir yra atviras naujovėms, kur mokytojas yra autoritetas. Mokiniai paneigė visuomenėje paplitusį stereotipą, kad mokytoju gali tapti tik tas, kas turi pašaukimą ir nuo pat mažumės svajoja apie mokytojo profesiją. Tai netiesa! Tapti mokytoju niekada ne vėlu, svarbiausia noras, pastangos ir motyvacija“, – įsitikinęs R. Bandžiukas.

Jis apgailestauja, kad visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad mokytojo profesija yra viena blogiausių, nes prastai apmokama, o darbas su vaikais reikalauja daug žinių, yra sunkus ir varginantis. Paklaustas, kas, jo nuomone, šią situaciją padėtų keisti bei kas paskatintų moksleivius aktyviau rinktis mokytojo profesiją, Rokas mano: papildoma stipendija, studijų finansavimas ar kitos lengvatos galėtų prie to prisidėti.

„Mano nuomone, materialūs dalykai neturėtų stoti į pirmą vietą, tačiau tokia yra realybė – mokytojų atlyginimai nėra adekvatūs lyginant su darbo krūviu, patiriama įtampa ir reikalaujamų kompetencijų kiekiu. Tiesą sakant, man kiek liūdna girdėti, kad būtent finansinis klausimas mokiniams neretai ir kelia didžiausių abejonių rinktis šį kelią. Man niekada nebuvo aktualus finansinis atlygis ar jo dydis, mane į šį kelią atvedė didelis noras padėti ateities kartoms mokytis, tobulėti ir įgyti naujų žinių, tikiu, kad pamažėle daugės žmonių, kuriuos į mokytojavimą atves būtent tokie siekiai ir tikslai“, – tikisi R. Bandžiukas.

5 komentarai

  1. Kaimo politologas

    Rašine;lis pakele nuotaika ypač paskutine pastraipa, tokios bukos propagandos nemačiau net tarybiniais laikais- vadinčiau tai kvailiu ieškojimu.

  2. Kaimo Jadzė

    Taip tiesa

Komentuoti: Jo Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.