Anykščių Jono Biliūno gimnazija turi ne tik oficialų savo puslapį, bet ir neoficialų, kuris vadinasi „biliunke.lt“. Populiariausia jo rubrika – „Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis“. Šio tinklalapio korespondentė Justė Paknytė rubrikoje kalbino veiklų abiturientą Dominyką Puziną. Anykštėnams D. Puzinas pažįstamas iš akcijos „Žinau, ką renku“ debatų. Aktyvus vaikinas neslepia, kad ateitį sieja su politika, o  dabar yra ten, „kur tiesiog nesiseka“.

– Sveikas, Dominykai, papasakok, kaip tau dabar sekasi? Kaip save apibūdintum?

– Sekasi dabar gana neblogai, visai sunku mokytis, bet stengiuosi kiek išeina, gyvenimas yra gražus. Būna, kad sekasi ir geriau, bet aš iš tų žmonių, kurie galvoja, kad tau nesiseka, nesiseka ir nesiseka, vėliau labai stipriai nesiseka ir vėl nesiseka. Ir dabar aš ten, kur tiesiog nesiseka. Bet tas „nesiseka“ yra iš geros pusės, jeigu galima taip pavadinti.

O save keliais žodžiais apibūdinčiau, taip. Esu kompanijos žmogus, tačiau mėgstu lyderiauti, mėgstu garsiai išreikšti savo nuomonę, bet dažnai ne visiems tai patinka. Mėgstu labai bendrauti su naujais žmonėmis. Vasarą, grįždamas iš Švedijos, kelte susipažinau su žmonėmis iš Čilės, keliais lietuviais, rusais, anglais. Labai mėgstu susipažinti su naujais žmonėmis vien dėl to, kad tu jiems gali išsipasakoti, nors ir žinai, kad su jais galbūt paskutinį kartą susitinki. Esu bendraujantis, galiu būti rimtas ir nerimtas, žiūrint kokia situacija. Neturiu baimės, gėdos jausmo, kas dažnai pakiša koją žmonėms. Mėgstu gan aktyvią veiklą, patinka sportuoti, žiemą slidinėju. Prieš tai daug metų jodinėjau žirgais, tačiau dabar lankau sporto salę, veiklų turiu mažiau. Dažnai mėgstu pajuokauti, bet stengiuosi susilaikyti, nes juk reikia išaugti iš to amžiaus.

– Kaip manai, kur būsi po dešimties metų? Ką veiksi?

– Šiaip dabar stipriai mąstau apie tarptautinių santykių studijas politikos institute. Galvoju apie tarptautinius santykius, domiuosi tolimaisiais rytais, tokia organizacija kaip Islamo valstybė. Mąstau apie darbą ambasadose, kur vyksta karas, tai Ukraina, galbūt Iranas, Pakistanas, Afganistanas, Irakas. Bet kadangi išvardintose šalyse nėra Lietuvos ambasadų, išskyrus Ukrainoje, tai tektų bazuotis artimiausioje Turkijos ambasadoje. Iš tikrųjų nežinau, niekada negalvoju taip toli, bet dabar yra tokios vizijos. Galvoju toliau domėtis Islamo valstybe ir ta rytietiška kultūra, nes tai tikrai įdomi kultūra, galima iš jų daug ko pasimokyti, labai įdomūs žmonės. Na, tikiuosi po dešimties metų būti kažkurioje ambasadoje.

– Koks įsimintiniausias įvykis mokykloje ,apie kurį galėtum papasakoti?

– Man kiekviena diena yra įsimintina, nes vis kažką padarai, dėl ko atsiminsi tai ir vaikams savo galėsi papasakoti. Aš iš tų žmonių, kuris nesistengdamas papuola į įvykius, kurie yra gan įdomūs. O gal įsimintiniausias įvykis, kai devintoje klasėje per rugsėjo 1-ąją, kai visi sakė priesaiką ant Jono Biliūno kapo, nušokau nuo tų bortų, bėgau miškais ir tiesiog pabėgau nuo priesaikos sakymo ir visos šventės. Dar prisimenu, kai mokytoja Musteikienė mane gaudė po visą mokyklą, lenktyniavom ir lakstėm po klasę. Tikriausiai buvau prisidirbęs, tik neatsimenu, ką padariau (nusijuokia).

– Kaip manai, į kurio vieno dalyko pamoką sugrįžtum jau pabaigęs mokyklą?

– Tai, be abejo, kad į istorijos pamoką, nes jos man yra įdomiausios mokykloje, nes nededant per daug pastangų, man ganėtinai gerai sekasi. Tai istorija būtų tas dalykas, į kurį mielai sugrįžčiau.

– Ką tau reiškia „Biliūnkė“?

– Tai mokykla, į kurią ateini būdamas paauglys, o išeini jau tvirta asmenybė. Šiaip atėjau į Biliūno mokyklą būdamas visiškai kitokio mąstymo, visai nesubrendęs, darydavau nesąmones. Buvau pagarsėjęs praeitoje mokykloje, kad ateidavau kaip „problema“, nors, aišku, devintoje klasėje taip pat buvau problema ir tikrai prisipažįstu (šypsosi). Galiu sakyti, kad mokykloje aš užaugau. Kai pradėjau mokytis, atsirado noras domėtis viskuo. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau mokytis istorijos, paskui sekė knygų skaitymas. Knygų skaitymas galutinai mane subrandino, nors ne, mes niekada nesubręsim galutinai. Visą gyvenimą mes bręsim kaip asmenybės, tačiau subrendau iki to taško, kad man pačiam tinka ir patinka. Mokykloje pradėjau domėtis politika, su kuo siesiu savo gyvenimą. Manau, mokykloje aš apsisprendžiau, ko aš noriu iš savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo.

– Ar liūdna bus atsisveikinti su mokykla?

– Dabar atrodo, kad ne, bet nežinau, kaip bus iš tiesų. Bet manau, kad būtent su Biliūnke bus liūdna atsisveikinti, nes čia faini mokytojai, o į tave žiūri kaip į suaugusį žmogų. Tiesiai šviesiai, dabar nežinau, ar bus gaila palikti mokyklą, bet vėliau, manau, susiprasiu, kad mokykla buvo ta vieta, kur tikrai gera.

– Kokie žmonės šioje gimnazijoje tave labiausiai motyvuoja?

– Pirmu numeriu būtų Jūratė Musteikienė, nes mes pasišnekam, pajuokaujam, labai gerus santykius palaikome. Tada galbūt Pipirienė, nes ji kovoja su manim, sukčiaudavau dažnai per kontrolinius ir bandydavau nusirašinėti. Man ji galutinai įrodė, kad to daryti nereikia ir neverta, nes reikia parodyti, ką tu žinai. Mokytojos dėka esu ganėtinai raštingas. (Po ilgų galvojimų, Dominykas prisiminė dar vieną žmogų). Direktorė! Ji man sakė, kad aš esu VO (rodo iškeltus nykščius)!

– Ko palinkėtum būsimiems dvyliktokams?

– Stiprybės, gero mokslo, nepasiduokit taip, kaip pasidaviau aš mokslo metų pradžioje. Palinkėčiau tik mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Kad ir galvojat, jog nereikia, kaip galvoju aš, bet kiekvienas mokslas yra reikalingas. Jei nežinote, ko norite iš savęs gyvenime, tai pradėkite greičiau galvoti, realizuoti savo mintis bei svajones, nes jau 11 ir 12 klasėje tu turi būti pilnai apsisprendęs, ko tu nori iš gyvenimo. Palinkėčiau stengtis visur vienodai ir dar kartą mokytis.

Kalbino Justė Paknytė

„Šilelis“ 2020-02-08, Nr. 6 (1226)