ŠILELIS

Utenos kultūros namų direktorius Erikas Druskinas: „Vogti neleisiu niekam“

Dalis Utenos kultūros žmonių kreipėsi į politikus, prašydami atkreipti dėmesį, kad Utenos kultūros centro direktorius Erikas Druskinas naikina kultūrą. Politikai sudarė komisijas, kurios tirs E. Druskino veiklą. „Utenos diena“ išspausdino net keturių straipsnių ciklą, kuriuose nagrinėjo buvusią ir esamą E. Druskino veiklą. „Šilelis“ teiravosi, kaip atsitiko, kad gerai Anykščiuose žinomas E.Druskinas užgyveno tiek daug priešų ir kritikų.

Kai nėra arklio… (video)

Anykščiuose ima trūkti ne tik žmonių. Ką daryti, kai nori auginti bulves, o arklių aplinkui nėra? Išradingi anykštėnai sugalvojo būdą, kaip išsiversti vagojant bulves ir be arklio. Pavardės pageidavęs neskelbti vyresnio amžiaus anykštėnas demonstravo, kaip galima vagoti su traktoriaus pagalba. Kad sunkiasvoriui traktoriui nereikėtų važiuoti į dirvą, jis prie traktoriaus […]

„Vasara be plastiko“ – higienos terapija mūsų šiukšliadėžei ir visai Žemei

Ryte įprasta nusiprausti, išsivalyti dantis, papusryčiauti ir kvapnia kava pradėti dieną. Per atostogas stengiamės patirti naujų įspūdžių, pramogauti, gerai leisti laiką su šeima ar draugais ir, žinoma, skaniai pavalgyti. Kol kepsniai ar daržovės skrunda ant žarijų, ant stalo rikiuojasi įvairiausių spalvų lėkštės, puodeliai, šakutės ir peiliai. Pageidautina, kad būtų plastikiniai, […]

Linkiu antrą kartą

Prieš metus linkėjau sau ir savo draugams, kai baigėme mokyklą, kad pasirinktos profesijos taptų burėmis, bet ne inkarais. Ir dabar, noriu pakartoti tą patį sau ir tiems jauniems žmonėms. Tik kiek kitaip. Dabar jau suprantu pasirinkimo svarbą, bet labiau už viską – svarbą nebijoti. Arba bijoti, bet vis tiek išdrįsti nepasilikti ten, kur tau yra labai nemalonu ir labai negera. Kur vakarais tave užmigdo ne pasitikėjimas savim, bet nusivylimas. Kai tu jauti, kad gali būti daugiau, bet manai, kad neturi teisės.

Kai suremi pečius

Kas gali apdainuoti ar kaip kitaip išreikšti gamtos grožį, jos linijų užburiantį tobulumą ar spalvų pašėlusį žaismą, nei per žingsnelį nenutolstantį nuo subtilumo? Ar žmogaus rankų ir sielos kūriniai? Ar tik didieji kūrėjai sugeba perteikti tą nepakartojamą žavesį, kurio per savo kasdienius darbus net nepastebime? Ar dar gali šiais technologijų laikais gamta ir žmogus susikalbėti be mikroskopo ar „skalpelio“, tiesiog taip kaip tai darė mūsų proseniai? Ir kiek stiprus žmogaus noras pažinti ir kurti?