Žmonės klausia – ar reikia Joninių Anykščiuose? O aš klausiu – o kam jų nereikia?

Nes kas mes be Joninių? Tik pavargę džinsai be sagų, besidžiaugiantys, kad dar bent vienas siūlas laiko. Tik asfaltuoti takai be žolės. Tik miestelis, kuriame niekas nešokinėja per laužą, tik tyliai slenka nuo Maximos iki namų… tarsi mes būtume ne žmonės, o šešėliai, pamiršę kaip kvepia paparčio žiedas – tas, kurio niekas nerado, bet visi ieško.

Kartais net atrodo, kad Joninės nebe madingos. Nes neplėšia ausų kaip festivaliai, nedūsta nuo dūmų kaip grilinės, neprimena euro projektų ir net neturi logotipo. Bet galbūt būtent dėl to jos – svarbios?

Štai Jonas iš pirmo aukšto, kurį pažįstu nuo mažens, net nebešvenčia. „Kam? – sako. – Kai buvo šventė – tai darbe. Kai laisva – tai prie televizoriaus.“ O jo žmona Janina vis žiūri pro langą, kur anksčiau laužas degė. Dabar – tik asfaltas. Ir dar kelio ženklas: „Stovėti draudžiama“. Gal ir dainuoti draudžiama, pagalvojau.

Anksčiau per Jonines žmonės ieškodavo paparčio žiedo, o dabar – kur išvažiavo autobusas. Tada – vainikėlis vandenyje, dabar – žinutė Messenger’yje: „ateisi į šventę?“ – „kokia dar šventė, rytoj darbą turiu…“

Ir kyla mintis – o jei Joninės ir yra vienintelė diena metuose, kai galim atsisėsti prie laužo, ne vien prie ekrano? Kai galim prisiminti, kad žolė ne tik alergiją sukelia, bet ir kvepia?

Gal reikia Joninių ne dėl to, kad Jonai – mūsų valstybės pasididžiavimas. Ir ne dėl Rasų, kurios turi būti pagerbtos, net jei jos visai ne Rasos, o Bronės. O todėl, kad Joninės – tai mūsų išlikimo testas.

Nes jei jų nebebus – ar dar liksim mes patys? Ar liks Anykščiai, jei vasaros saulėgrįžą minėsim tik horoskope?

Kai buvau mažas, per Jonines man sakė: „ši naktis stebuklinga“. Dabar sakom: „ši naktis – triukšmo pažeidimas po 22 val.“

Bet aš vis dar noriu, kad Anykščiai neužmigtų. Kad žmonės rinktųsi prie laužo, o ne prie komentarų lango. Kad dainuotų, ne murmėtų. Kad prisimintų, kas esam, kol dar nesame tik prisiminimas.

Ar reikia Joninių Anykščiuose?

Gal ir nereikia scenos su fejerverkais. Gal ir ne kiekvienas ras paparčio žiedą (ypač jei ieško Maximoj). Bet gal reikia tos nakties, kai galima uždegti laužą, susikibti rankomis, išgerti arbatos, kai Jonai nesijaučia pamiršti, o Janinos – vienišos. Gal reikia šventės be politikų kalbų, be konkursų „kas greičiau suvalgys agurką“, bet su tikromis žolelėmis ir tikrais žmonėmis.

Joninių gali nebūti miesto biudžete, bet jos vis tiek gyvos – ten, kur susirenka keli kaimynai, kur kažkas prisimena, kad naktis trumpiausia, o širdis – dar pilna ilgesio.

Joninių galim nepriversti vykti. Bet gal galim leisti joms ateiti. Nors trumpam. Kad būtų šviesa, kai visi laukia tamsos.

Nes nebešvenčiant Joninių, gali nutikti blogiausia – pradėsim manyti, kad nieko švęstina ir nebeliko.

Anykščiai Plius