AnykÅ”Äių kultÅ«ros centro bendruomenÄ jautriai ÄÆ paskutinÄ kelionÄ palydi ilgametÄ darbuotojÄ …
Viskas pralekia pro akis, mintys atgamina susitikimus, bendrus darbus, tikrÄ , nesumeluotÄ juokÄ , net beprasmius ar naudingus ginÄus… Viskas tampa taip ryÅ”ku, kai netenki. Netenki kolegos, artimo žmogaus, gero bendražygio, draugo…
Mus paliko net trisdeÅ”imt aÅ”tuonerius metus buvusi SvÄdasų kultÅ«ros namų siela RožytÄ LapienienÄ.
Daug kÄ papasakotų Å”ių namų sienos- apie tÅ«kstanÄius repeticijų, koncertinių iÅ”vykų, pasiruoÅ”imų renginiams, konkursams, tiesiog, jaukių pavakarojimų grojant jai akordeonu ar pianinu su savo suburtais žmonÄmis, kurie ja tikÄjo ir pasitikÄjo…
Ir mes, kolegos, retai kada susimÄ stydavom, kad Å”velniai vadinamos āSvÄdasų RožÄsākažkada gali nelikti… Gali nelikti vienos iÅ” mÅ«sų pulko, tos, kuri ÄÆneÅ”davo ÄÆ mÅ«sų susitikimus savito kolorito, kartais paprasto tiesmukiÅ”kumo ir begaliniai atviro bendravimo su visais. Neliko… Liks tik visi prisiminimai. Visokie, ÄÆvairiaspalviai, bet jie mÅ«sų- kartu iÅ”gyventi, iÅ”jausti…AÄiÅ«, kad buvai su mumis, tarp mÅ«sų ir liksi mumyse
.AnykÅ”Äių kultÅ«ros centro bendruomenÄ
NuoŔirdi užuojauta artimiesiems.