anonymous person strolling on snowy sidewalk in city

Žiemos viražai: nuo grožio iki katastrofos

 Porą mėnesių pavėlavusi žiema, stengiasi atsigriebti. Nuostabiai atrodo apsnigti medžiai, boluojantys pusnynai.  Bet sniegas ne tik džiaugsmas.  Jis pablogina eismo sąlygas, įvairių tarnybų įvažiavimą į kaimo sodybas.  Geriau kaimo žmogui  žiemą nesusirgti – greitoji pagalba į kiemus neįvažiuos. Kaimynų į talką nepasikviesi – pandemija.

 Apie kasmetinę sniego izoliaciją viename Lietuvos kaime buvo rašyta spaudoje.  Suvokė žmonėmis rūpintis turinčios įstaigos, jog, čia nors ir dauguma žmonių senoliai, bet jų reikia pagailėti. Šiemet buvo operatyviai nuvalyti kaimo keliukai. Dėkui žmonėms ir už gerą valią, ir už  triūsą, dabar greitoji, policija, suskystintų dujų tarnyba, prekybos kurjeriai, švaros tarnybos privažiuos iki  sodybų vartų. O toliau vaikštynės per purų sniegą.  Gal ir pikantiškas vaizdelis:   paramedikai, skvernus pasikaišę, žengiantys per pusnynus.  Bet vis tik norisi palinkėti, kad paramedikų nereikėtų.

 Sakykime, kad senoliais turi rūpintis vaikai. Taip, visiškai teisinga išvada, bet, jei jie dirba  ir gyvena Klaipėdoje, Šiauliuose ar kitur už savivaldybės  ribų? Jaunimas turi daug energijos, kartais ji  net bėdų pridaro. Gražu būtų, kad jaunimo organizacijos padėtų seneliams, bet… pandemija.

 Taigi, ratuotu žmogum pasirūpinta, jei dar kelias ir pabarstytas būtų – tai būtų   visai šaunu. O  barstymui reikalingo smėlio talpos atsirastų ir patys žmonės juo pasinaudoti galėtų – būtų visai puiku. Bet pėstysis taip pat turi judėti. Dar dronai maisto paketų neatskraidina.  Taigi, pėstysis tarp lygiųjų mažiau lygus. Pažvelkime į kaimo keliukus, esame protingos būtybės, tai kam valyti taip, kad jais  einantis žmogus lengviau atsidurtų po ratais. Sniegas sustumiamas  į kelkraščius, kelkraščio vaikščiojimui nelieka. Oro temperatūra nepastovi, sustumto sniego paviršius suledėja.

Tokiu kelkraščiu eiti neįmanoma. Slidu, nelygus paviršius, su skaudančiais sąnariais neįkopsi. Tai ir eina senolis, kuris nebėra akylas ir klausa ne pati aštriausia, automobilių vėžėmis. Kiekvienu momentu įmanoma paslysti, bet vis ne kelkraštis… Pamatęs per  daug priartėjusį automobilį keleivis sustresuoja, šoktų į kelkraštį – o ten suledėjęs sniegas…

 Sakoma, kad žmonėms trūksta fizinio krūvio, kažkas treniruoklių nori viešose erdvėse. Žiema padovanojo ekologiškus treniruoklius prie įvažiavimų į kaimo sodybas. Pamėginkite kelis kartus per žiemą iškirsti išvažiavimą ir įvažiavimą iš sodybos, kai ten guli traktoriumi suverstas ir suledėjęs sniegas. Pavasarį poilsio zonose   prie  vandens telkinių visi žavėsis dailia, raumeninga Heraklio figūra. Taigi, nusiminti dėl pusnynų neverta.

Mindaugas Jonušas

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.