Vokietijoje papildė savo muziejaus kolekciją

Emigracijos duoną išbando ne tik žalias jaunimas ar neturintys kitos išeities, bet ir pakankamai verslūs ir užimti žmonės. Burbiškietė Irena Adomonienė jau keletą metų gyvena ir dirba Vokietijoje, bet amžinai likti ten nežada.

Daug kas žino Anykščių rajone šalia Burbiškio dvaro esančią kaimo turizmo sodybą „Saulės blynas“. Jos savininkė ir yra I. Adamonienė.  Burbiškietė iki pat pašaknų, puikiai žinanti dvaro istoriją ir ją pasakojanti svečiams. Pasak jos, 1853 metais bajoras Ottonas Venclavovičius pasistatė šį dvarą. Venclavovičiai turėjo 12 dvarų, čia dažniausiai tvarkydavosi paliktas ekonomas. Carinės Rusijos laikais dvarininkas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau žmona jį išpirko. Jis buvo kalintas Sibire, iš kur grįžo be sveikatos ir mirė šiame dvare.

„Vėliau jame šeimininkavo jo sūnus, pagal rašytinius prisiminimus buvęs žiaurus ir piktas. Po jo mirties čia dar gyveno jo antroji, 30 metų jaunesnė žmona, atsivežta iš Lenkijos. Artėjant Antrajam pasauliniam karui ji emigravo, mes net nežinome, kur jos kapas. Palikuonys dvaro atsiimti nepageidavo. Dar prieš karą dvarą nusipirko iš JAV grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela ir įkūrė jame bažnyčią. Sovietmečiu bažnyčia buvo prievarta iškeldinta, o patalpos atiteko mokyklai“, – dvaro istoriją pasakoja I. Adomonienė.  Kas už ją gali geriau žinoti, juk ji – kraštotyrininkė, kelių knygų apie Burbiškį ir Rubikių ežerą autorė, sukaupusi galybę šio krašto muziejinių eksponatų, nuotraukų, garsėjanti ir kaip žolininkė, kurią galima sutikti prekiaujančią savo surinktais žolynais mugėse.

Gavo vertingą dovaną
Vis dėlto, ir ši versli moteris jau kuris laikas važinėja į užsienį dirbti. Iš pradžių buvo Anglija, tačiau, kaip sako I. Adomonienė, jai „nelipo“ anglų kalba. Dabar jau dveji metai kaip dirba Vokietijoje, į kurią išvyko per įdarbinimo agentūrą. „Nenoriu sėdėti ištisai namuose, tai ir išvykau. Metus dirbau žydų šeimoje, dabar vokiečių šeimoje, kur prižiūriu vyresnio amžiaus žmogų“, – apie darbą Vokietijoje kalbėjo I. Adomonienė.
I. Adomonienė dirbo ir gyveno turtingoje Vokietijos dalyje – Bavarijoje. „Miestelis vadinasi Herzberg am Hanz. Gyventojų – apie 15 000. Miestelis daugiau pramoninis, yra didelė krovininių automobilių gamykla, popieriaus fabrikas. Dirbau vokiečių šeimoje“, – pasakojo burbiškietė.
Ji sakė, jog bet kur gerą vardą reikia užsitarnauti, tad ir ją vokiečiai tikrindavo, ar ji naktį kur automobiliu neišvažiuoja. „Iš pradžių buvo nepasitikėjimas, bet paskui, kai pamatė kaip dirbu, viskas susitvarkė“, – kalbėjo moteris, pridūrusi, kad vokiečiai vertina darbščius žmones ir, jei gerai dirbi, tai negaili ir dovanų. „Žinoma, visokių žmonių yra, tačiau dauguma gerbia darbščius žmones“, – sakė ji.
Pati vertingiausia dovana, kurią parsivežė į Lietuvą – rastas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškas  Reichard Kroll karinis bilietas. „Tai šeimininkų senelio, kuris karo metu buvo apsaugos vadas, dokumentas. Tvarkydama radau jį, pasidarė įdomu, kas tai per dokumentas, paskui užsiminiau, kad pati turiu muziejų ir paprašiau, ar negalėtų padovanoti“, – pasakojo I. Adomonienė.
Vokiečių šeima, internete apžiūrėjusi I. Adomonienės muziejų, mielai sutiko padovanoti.  „Daugiau nieko neklausinėjau, nes vokiečiai labai jautriai reaguoja į karo paminėjimą, skaudžiai išgyvena. Apie Hitlerį net nebandyk nieko sakyti, jie nenori girdėti. Beje, apie tai buvau perspėta dar įdarbinimo agentūroje“,– sakė ji. Pasak moters, vokiečiai siūlė dar padovanoti verpimo ratelį, bet jį būtų buvę sunkoka parsigabenti.

Vokietija žavisi
I. Adomonienė neslepia, kad Vokietijoje dirbančiam žmogui mokamas labai patrauklus atlyginimas, tačiau daug svarbiau visa kita. „Grįžus atgal, verkti norisi, kai palygini, kokie ten keliai, koks transportas, tolerancija, pagarba žmogui. Sakykim, nori pereiti gatvę, tau nereikia net prieiti prie perėjos, mašinos sustoja jau tada, kai dar esi už 5–6 metrų iki perėjos. Turėjau bėdų su sveikata, poliklinikoje mačiau, kaip dirba – viskas minutė minutėn suderinta, didžiulė pagarba pacientui. Įeini, gydytojas tau ranką paspaudžia, kalbasi kaip su lygiu“, – susižavėjimo neslėpė
I. Adomonienė. Ji pastebėjo ir dar vieną dalyką – visiškai kitokią tų pačių pavadinimų prekių kokybę Vokietijoje ir Lietuvoje.
Beje, vien darbas dėl materialinių vertybių burbiškietės nevilioja. Ji ir Vokietijoje susirado visuomeninės veiklos. „Įsiliejau į Štutgarto lietuvių bendruomenę, šiame mieste veikia lituanistinė mokyklėlė „Traukinukas“, kuri yra unikali dovana emigrantų vaikams, vedant juos prie lietuviškų šaknų. Joje buvau folklorinio būrelio vadove. Vaikai šiek tiek išlepinti – jei nesugebi jų sudominti per dvi minutes, daugiau gali net ir nesistengti“, – pasakojo I. Adomonienė.
Na, o pati I. Adomonienė teigia, kad visam laikui Vokietijoje likti neketina, nes per daug skaniai kvepia Burbiškio žolynai ir per daug gaivus Rubikių ežero vanduo.
Linas BITVINSKAS

4 Komentarai

  1. Ten žinokit, visai kitaip… visai kitaip….

    O gal jau nustokime verkšlenti, kaip čia PAS MUS viskas blogai, o TENAI tai jau vat labai super. Gal pamiršote, kad mūsų geriausias genofondas buvo išnaikintas sovietų banditų? Gal pamiršote, kad tuos, kurie liko, 50 metų girdė pigiu šnapsu ir traktoristų kultūra? Tai iš kur mes galime turėti tai, apie ką jūs kalbate, jog turi Vokietija ar kitos vakarų Europos šalys? Palaukime, ateis ir pas mus tas mentalitetas. O dabar džiaukimės tuo, ką turime – darbštūs žmonės, paveikslai, bažnyčios, muziejai, miškai ir daugybė kitų nuostabių dalykų, kurių niekur kitur nerasi.

  2. O vokietijos genofondas tai nebuvo išnaikintas? O pati Vokietija ne iš pelenų prikelta? Būnu dažnai Vokietijoje, vykstu į svečius. Taip, ten išties nepalyginamai geriau – ir kainos, ir prekės, jau nekalbant apie atlyginimus.

  3. FAKTAI KAIP BLYNAI

    Ir “Amen” ir “Aleliuja” rašote po pusę tiesos. Tik sudėjus jus abi pasimato visa tiesa. Fašizmas ir bolševizmas išžudė šimtus milijonų žmonių. Intiligentiškus ir išsilavinusius skerdė ir tie, ir tie. Nepagailėjo ir eilinių, ir prasčiokų. O ką, argi dabar pasaulyje kitaip? Tačiau išgyvenome, žaizdas išsigydėme ir einame į priekį. Ne mūsų mažytė valstybėlė ir mažutėlė tautelė diktuoja pasaulio geopolitines madas. Lenkėmės vieniems, lojome ant kitų. Dabar irgi rolė loti mums skirta, tik atvirkščiai. Va taip ir laviruojame tarp Scilės ir Charibdės.

    • Ne tik lojame, bet sparčiausiai pasaulyje nykstančia tauta ir valstybe esame. JT organizacija tą nustatė ir paskelbė. Ėjome į ES klkestėti, o atėjome susinaikinti.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.