„Mūsiškiai“ nėra tik tie, kurie išvažiavo. Tradiciškai mažesnės bendruomenės sunkiai priima tuos, kurie atvyksta gyventi ir nori tapti „mūsiškiais“. Šį kartą pasakojimas apie moterį, kuri užaugo Vilniuje, bet  nusprendė atsigyventi Anykščiuose. Pasakojimas apie Anykščių menų inkubatoriuje dirbančią menininkę Justiną Kamarauskaitę.
Anykščių menų inkubatoriuje dirbanti J.Kamarauskaitė teigė, kad pasirinkti šią specialybę ją paskatino viešnagės senelių sodyboje. Jos manymu, moteris ir stiklas yra visiškai suderinami dalykai.
„Kai įsivaizduoji moterį, kuri pučia stiklą ar montuoja didžiulius stiklo luitus, tai išties gana egzotiškai atrodo. Tačiau aš dirbu ne tik su stiklu. Stengiuosi medį sujungti su stiklu, o tai ištisas procesas – pati einu į mišką, ieškau tinkamo medžio šakų, paskui nešuosi namo. Pati stiklą gręžiu, pjaunu, šlifuoju, frezuoju… Žodžiu, mano darbas nėra tik darbas su stiklu“, – sakė J. Kamarauskaitė.

Myli Anykščių kraštą
Justė gimė ir užaugo Vilniuje. Šeima gyveno daugiaaukščiame name naujame miegamajame mikrorajone. Didžiausias džiaugsmas mergaitei būdavo vasaros atostogos pas senelius kaime šalia Anykščių. Justės seneliai gyveno vienkiemyje Anykščių šilelyje. Nuostabi gamta aplink senelių sodybą formavo jaunosios menininkės pasaulėžiūrą. Mažoji Justė mėgo vaikščioti po mišką, gulėti saulės nušviestoje pievoje ir gilintis į augalų ar vabzdžių mikropasaulį. Gal todėl jos darbuose pastebimas kruopštumas, smulkių detalių išbaigtumas.
Pirmoji iš Vilniaus į Anykščių kraštą su šeima atsikraustė Justės sesuo. Gražiame kaime jie pirko sodybą, Anykščiuose įkūrė kavinę, vėliau gastrobarą. Jų pavyzdžiu po kelių metų pasekė ir Justė su vyru. Jie nusipirko vienkiemį prie miško Anykščių rajone ir persikėlė čia gyventi. Gyvenamasis namas turi savo stilistiką – buvęs dvarelis. Tik sodyba buvo apleista, be patogumų. Justės vyras – menininkas ir nagingas statybininkas, tad baigia sutvarkyti šeimos būstą. Bet tik atsikrausčius, buvo problemų. Menininkė prisimena, kaip vyrui išvykus dirbti į Vilnių, ji likdavo viena kaime. Mieste užaugusiai Justei vienkiemyje atrodė per daug tylu. Naktimis baugino neaiškūs garsai. Kad būtų drąsiau miegoti, į lovą susikviesdavo visus savo augintinius: du katinus ir du šunis. Ilgainiui jauni romantikai apsiprato su gyvenimu vienkiemyje. Baigia susitvarkyti namus. Apie patirtus nepatogumus – vandenį šulinyje ar tualetą lauke jau užmiršo. Be baimės ir su džiaugsmu stebi į sodą iš miško atklystančius svečius: lapes, stirnas, kiškius, šernus ar briedį. Adaptavosi prie kaimiško gyvenimo bene ketverius metus, kol pagaliau pritapo Anykščių krašte. Dabar Justė jaučia, kad čia – jos namai. Sodyba ją jau „priėmė“, vieta tapo artima.

Menais gyvena nuo pat vaikystės
Gyvendama Vilniuje mažoji Justė labai mėgo piešti, gaminti įvairius vaikiškus kūrinėlius. Kai mergaitė mokėsi penktoje klasėje, mama ją nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nuo to laiko Justė su menais nesiskiria. Dailininkė prisimena, kad į menų mokyklą eiti labai nenorėjo. Kai visi vaikai džiaugėsi laisve, jaunoji menininkė turėdavo mokytis šeštadieniais, toli važiuoti į mokyklą. Ilgainiui prie režimo priprato, o mokslai atnešdavo vis daugiau džiaugsmo. Šiandien ji savo buvusius pedagogus mini geru žodžiu. Mano, kad tie mokytojai buvo patys geriausi, prisimena juos su ir pagarba.
Kol tapo profesionalia dailininke, Justė nuėjo ilgą kelią. Menų mokykloje nuo devintos klasės mokinius išskirstė į grupes. Justė pateko į tapybos grupę. Jai dėstė garsus tapytojas Vidas Jusionis. Mokėsi ne tik tapybos, gavo keramikos, skulptūros, vitražo, grafikos, dizaino pagrindus. Baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, jaunoji menininkė abejojo, kur studijuoti. Dauguma klasės draugų buvo labai gabūs ir ruošėsi stoti į Dailės akademiją. Tuo metu Vilniuje sklandė daugybė gandų: neva iš „Čiurlionkės“ į „Dailioškę“ nepriima. Jei įstosi ir baigsi tapybą, tai nepragyvensi. Pilies gatvėj turėsi pardavinėti savo paveikslus. Tekstilė – kaimiška specialybė ir t.t.
Paveikta gandų, vasarą Justė lankė paruošiamuosius fotografijos kursus pas fotomenininką Saulių Paukštį. Bet studijuoti fotografijos nestojo, paskui draugus nuėjo į vitražo specialybę. Dailės akademijoje studijavo šešerius metus ir įgijo bakalauro laipsnį.
Baigusi studijas, diplomuota dailininkė įsidarbino Vilniaus arkivyskupijos amatų centre molbertinės tapybos restauratore. Vilniaus arkivyskupija iš Vokietijos Kiolno miesto gaudavo senovinių drobių ritinius. Drobėse tapyti bažnytiniai paveikslai buvo labai seni ir susidėvėję. Pasitaikydavo net šešioliktojo amžiaus kūrinių. Justei reikdavo juos restauruoti. Darbas buvo labai kruopštus, užimantis daug laiko, bet įdomus. Kruopščiai atlikti darbus dailininkė buvo mokoma nuo vaikystės. Jai teko užsiimti ir polichromija. Trakų bažnyčioje restauravo medines interjero detales.
Dirbdama restauratore, Justė toliau mokėsi. Apsigynė antrąją molbertinės tapybos restauratorės kvalifikaciją. Dailės akademijoje baigė magistratūrą.

Gyvendama Vilniuje, šalia darbo ir mokslų, Justė daug kūrė. Gamino stiklo ir keramikos dirbinius. Vitražus kūrė kamerinius ir be švino siūlių. Nedidelius užsakymus išdegdavo Dailės akademijos dirbtuvėse. Atvykusi į Anykščius, Justė tuoj pat apsilankė Menų inkubatoriuje. Čia ji tikėjosi rasti krosnelę degti keramikai. Koks buvo džiaugsmas, kai pamatė, kad Anykščiuose yra ir krosnelė stiklui. Stiklo dailininkė ėmėsi kūrybos pagal specialybę.
Iš stiklo menininkė kuria juvelyrinius papuošalus, suvenyrus, vitražus. Anykščiuose sukurti vitražai eksponuoti parodose Trakų Vokėje, Anykščių dailės galerijoje, nors dalyvavimas parodose dailininkei nebuvo prioritetas. Vis tiek ji yra surengusi daugiau kaip dešimt tapybos ar vitražo parodų įvairiuose Lietuvos miestuose.
Paroda, kuri šiuo metu eksponuojama Anykščių Gatvės galerijoje, turi savo istoriją. Ji yra skirta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dailininkė domėjosi XIX amžiaus Lietuvos dvarų istorija. Parodai ją įkvėpė grafų Tiškevičių įprotis duoti savo vaikams po gabalėlį kavoje pamirkyto cukraus. Išsinuomotose Anykščių menų inkubatoriaus dirbtuvėse Justė sukūrė vitražus ir „cukrų Tiškevičių vaikams“. Daug buvo vargo, kol iš grūsto stiklo trupinių suformavo kubelius, panašius į cukrinius. Stiklo trupinius reikėjo išsijoti pagal frakcijas. Išrinkti tokį stikliukų dydį, kuris būtų  panašiausias į cukraus kristalus. Suformuotus kubelius ilgiau pakaitinus krosnyje, jie aptirpsta ir susilydo į monolitinį stiklo gabaliuką. Pakaitinus mažiau, nesulimpa ir subyra. Kūryba iš stiklo reikalauja kantrybės ir išradingumo. O tas Justei puikiai sekasi.
Šiuo metu profesionali dailininkė gyvena kūryba ir iš kūrybos. Savo sukurtais stiklo gaminiais ji prekiauja mugėse, Vilniaus, Klaipėdos, Anykščių galerijose ir dailės parduotuvėse. Darbai dirbtuvėse ilgai neužsiguli, visi „randa“ savo šeimininkus. Justės kūriniai vertinami žinovų ir yra populiarūs tarp grožio mėgėjų.
Talentinga menininkė džiaugiasi, kad jos kūrinių užsakovai yra protingi ir išsilavinę žmonės, kad užsako kūrinius, kuriuos jai malonu daryti. Justei patinka lėtas Anykščių tempas, jaučia, kad čia – jos namai. Anykščių krašte dailininkė yra viskuo patenkinta.
Kūrybinga moteris laisvalaikiu varto ne kosmetikos, bet stiklo gamybos įrankių katalogus.

Aprašė Žilvinas Pranas Smalskas
„Šilelis“Nr.3 (1120)