Gražėja mūsų Lietuva, puošiasi miesteliai. Jau nieko nebestebina už europinius pinigus plytelėmis kloti šaligatviai, treniruokliai ir… paskubomis lentomis užkalti tuščių namų langai, apleisti kultūrnamiai ar mokyklos. Prie kai kurių pastatų plaikstosi užrašai – „Parduodama“. Tiesa, pastaraisiais metais ne vienas didmiesčio gyventojas stengiasi įsikurti arčiau gamtos ir ramybės, toliau nuo miesto šurmulio ir triukšmo. Šiuolaikinės technologijos, galimybė dirbti nuotoliniu būdu bei korono viruso epidemija paspartino šį procesą.

Prieš dešimtį metų Skiemonyse namą įsigijo Rasa ir Olegas Kesminai. Rasa – scenografė, teatro dailininkė, taip pat dirba Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje dailės mokytoja bei Vilniaus dizaino kolegijoje piešimo dėstytoja. Olegas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studijos „Palėpė“ režisierius. Paskelbus pirmąjį karantiną, šeima atvažiavo į Skiemonys ir jau antri metai čia gyvena, dirba nuotoliniu būdu ir tik retkarčiais  trumpam išvykdami į sostinę.

– Rasa, papasakokit kaip jus pradžioje priėmė miestelio gyventojai?

– Aišku, pradžioje būta visokių kalbų. Labiausiai juokino gandas, kad esame šunų veisėjai ir ruošiamės įkurti veislyną.

Atvažiavę supratome, kad atvykome į kitą, visai mums nepažįstamą bendruomenę. Čia pasaulis sumažėja iki bažnyčios, karčemos, dviejų parduotuvių, turgelio pirmadieniais ir tampa labiau žmogiškas. Be galo įdomu per kitus atrasti save, į daug ką pažvelgti kitu kampu. Dabar jau tikrai pripratome prie miestelio, turime labai puikių, draugiškų ir šviesių kaimynų.

– Kaip pasikeitė Skiemonys nuo jūsų atvažiavimo?

– Šiandien tai visiškai kitas miestelis. Pokyčius galima pamatyti programėlėje „Google žemė“. Ten nuotraukos, darytos 2012 metais. Pamenu, kaip skaudėjo širdį ir išgyvenom dėl griūvančių ir apleistų pašto bei karčemos pastatų. Tai miestelio centras, miestelio veidas. Renovuotas centras pakėlė miestelį į visiškai kitą lygį. Dabar kiekvienas pravažiuojantis pažvelgia į naujam gyvenimui prikeltus pastatus.

– Minėjot, kad Jūsų sūnus ruošiasi gyventi Skiemonyse.

– Skiemonyse yra dar keli unikalūs pastatai – buvusi senoji mokykla ir malūnas. Kiek pastebėjau, tai mokyklos pastatas jau restauruojamas. Malūną seniai įsigijo mūsų šeimos draugas Martynas Budraitis. Sakyčiau, kad pastatui pasisekė ir jis nepateko į „blogas rankas“. Buvo kalbų, kad jį norėjo pirkti tam, kad nugriauti ir sklype įrengti degalinę. Yra visokių žmonių. Pasitaiko, nusiperka namą, nori daugiau šviesos ir iškerta netoliese augančius šimtamečius medžius.
M. Budraičiui daugoka visų kitų darbų, tad nusprendė malūną parduoti. Mano sūnus Liudvikas Kesminas vedė. Tuokėsi Skiemonių bažnyčioje, vestuves šventė „Karčemoje“. Jauni žmonės nusprendė pirkti malūną ir įsikurti malūnininko namuose, o patį malūną pasaugoti iki geresnių laikų.

– Ar galima sakyti, kad visą miestelio gyvenimą pakeitė vienas žmogus – Zenonas Karalkevičius?

– Taip ir yra gyvenime. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Jeigu žmogus pasiryžta ir nebijo iššūkių, nors žino, kad niekas nepadės,– jį lydi sėkmė. Mane, kaip dailininkę, džiugina tai, kad Zenonas turi subtilų skonį ir supratimą, ką daro ir ką nori daryti. Džiugu, kad neturėdamas bendražygių ir patarėjų,  jis kryptingai dirba ir jam iš tiesų sekasi. Jis nieko nesugadina. Ne kiekvienas ieškotų istorinės medžiagos. Kitas su savitu „estetiniu“ supratimu apkaltų plastmasinėm dailylentėm ir džiaugtųsi. Kičui ir beskonybei nėra laikmečio. Jų būta visais laikais. Pas mus tikrai lankosi daug svečių menininkų ir architektų. Visi žavisi atgijusiu miestelio centru.

– Kokią matote miestelio ateitį?

– Mūsų sūnaus sprendimas gyventi nedideliame miestelyje rodo bendrą tendenciją. Vis daugiau jaunų žmonių nori gyventi ramesnėje aplinkoje. Tiesa, dažniausiai iš didmiesčio važiuoja antros –
trečios kartos miestiečiai su savo miestietišku mentalitetu ir auklėjimu.  Tai ne bėgimas nuo pasaulio į vienkiemį miško glūdumoje. Tai siekiamybė gyventi mažesnėje struktūroje. Joje žmogus geriau suvokia save. Tiesiog aukštesnė gyvenimo kokybė. Čia viskas aišku: bažnyčia – tai Dievas, šarvojimo salė – mirtis. Seniūnija – gimusius vaikus užregistruoti, karčema – ką nors atšvęsti. Tokioj aplinkoj jautrus žmogus gali žymiai daugiau nuveikti, nei gyvendamas sovietiniame blokiniam daugiabutyje, su nenutrūkstamu mašinų srautu už lango ir apsuptas keturiais prekybos centrais. Iš kaimo atvykęs jaunimas stengiasi įsikurti mieste. Gal tai tokia gyvenimo siekiamybė, tada ir suprantamas noras gyventi mieste.

– Baigsis karantinas, ar vėl grįšite į miesto šurmulį?

– Mes – ne pensinio amžiaus, negalime sau leisti nedirbti. Režisūra nuotoliniu būdu sudėtinga, Tiesa, Olegas vieną spektaklį  „Sanitnarak“ ir dabar pastatė. Dirbo su aktoriais kiekvienu atskirai nuotoliniu būdu, paskui susibūrę nufilmavo. Darbai abiejų labai socialūs, tad nori nenori teks grįžti į Vilnių, bet aišku, dalis mūsų visada lieka Skiemonyse.

Kalbėjosi  Algimantas GUDELIS

(ŠILELIS Nr. 25 (1296)

•