Vila Ispanijoje – tikrai ne nuopelnas ateities kartoms

Kasdien gražėja Lietuva: auga BVP, labai sėkmingai įsisavinami ES pinigai. Miesteliai ir net kaimai puošiasi trinkelėmis grįstomis aikštėmis, raudonai nudažytais dviračių takais, krepšinio aikštelėmis. Vasaros vakarais galima išvysti jose  žaidžiančius moksleivius ir studentus, grįžusius pas tėvelius pavalgyti lašinių ir skubiai priaugti svorio artėjant studijoms. Nepaneigsi – gražėja miesteliai.

Kiek pagalvojus kyla visai ne tokios optimistinės mintys: ką šie dviračių takai turi bendro su miestelio ar krašto istorija? Kas žais rudenį, kuomet vaikus vežios autobusiukai į už keliolikos kilometrų esančią mokyklą? Peršasi liūdna išvada – tai klestinčio kaimo dekoracija, kuriame nėra nieko tikro ir autentiško. Jame ištrinta reali istorija, čia gyvenusių žmonių darbai ir atmintis.

Miestelyje – du muziejai
Įvažiavus į Skiemonių norom nenorom stabteli. Akį patraukia baltai dažyta tvora naujas, dailus kryžius, neabejotinai seni, bet puikiai ir skoningai, restauruoti pastatai. Tiesa, vienas pastatas „pusiau skustas, pusiau luptas“. Viena pusė gražiai sutvarkyta, antra – vos gyva, aptriušusi. Vėliau išsiaiškinome, kad ji priklauso Lietuvos paštui ir ją įsigyti privatininkui sudėtinga, nors Skiemonyse pašto skyriaus seniausiai nebėra. Greičiausia, kaip dažnai mūsuose, vadovaujamasi principu „šuo ant šieno nei pats ėda nei kitam duoda“.
Prie šio pastato ir susitikom su skiemoniškiu verslininku Zenonu Karalkevičiumi, kuris mielai pabuvo mūsų gidu ir supažindino su šiuo kraštu. „Pusiau skustas pusiau luptas“ pastatas tai autentiškas valsčiaus valdybos namas. Priešais stovintis kryžius buvo pastatytas 1930 Vytauto Didžiojo metais. Data sutapo su valsčiaus viršaičio Antano Bražėno ir valsčiaus sekretoriaus Alfonso Sukarevičiaus darbo dešimtmečiu. Tad kryžiaus statyba jiedu ir apmokėjo. Vėliau, čia įsikūrus KGB būstinei, kryžius buvo sukūrentas. 2018 metais Z. Karalkevičiaus iniciatyva pagal išlikusias nuotraukas padarytas naujas kryžius, kuris pavasarį bus pašventintas. Gal tai sutapimas, tačiau  jį gamino Gintaras Šimonis, senojo meistro Antano Gavėno, anuomet pagaminusio kryžių, tolimas giminaitis.
Sutvarkyta valsčiaus pusė bei gretimai esantys, baigiami tvarkyti autentiški Šaulių namai priklauso minėtam verslininkui. Zenonas mums aprodė valsčiaus pastatą. Čia pasitiko arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, paskelbto palaimintuoju, ekspozicija. Apie vyskupą bei jo veiklą prirašyta pakankamai daug. Tačiau tik labai trumpai pasakoma apie vaikystę, ryšius su gimtine. Dažniausiai apsiribojama trumpa informacija: „Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.)“.
Z. Karalkevičius didžiuojasi savo kraštu, iškiliais jo žmonėmis ir akcentuoja, kad vyskupas gimė vos už keturių kilometrų nuo Skiemonių. Verslininkas daug dėmesio skiria paieškai dokumentų ir  nuotraukų, pasakojančių apie vyskupo ryšius su gimtuoju kraštu, jo žmonėmis. Dar išlikę jo gimtosios trobos pamatai, apie kurių atkasimą bei konservavimą jau kuris laikas svarstoma. Ekspozicijoje galima susipažinti su retais dokumentais, autentiškais laiškais, rašytais Skiemonyse gyvenusiai giminaitei. Taip pat su Teofiliaus Matulionio KGB byla. Pasak Z. Karalkevičiaus, Lietuvoje tėra du jos egzemplioriai – kurijoje ir Skiemonyse. Nuotraukos, kuriose matome palaimintąjį Teofilį Matulionį, atostogaujantį pas savo draugus, buvusius kaimynus Balaišius, Strazdus. Ekspozicija nuolat pildoma. Pamažu įgyvendinama mintis papasakoti apie kitus iškilius Skiemonių apylinkės žmones. Tai didelis darbas, reikalaujanti daug laiko, lėšų. Vargu ar ši veikla būtų įmanoma vienam, net ir tokiam entuziastui kaip
Z. Karalkevičius. Prie Skiemonių muziejaus kūrimo prisideda ir Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas, Tautvydas Kontrimavičius bei kiti darbuotojai.
Stebina ir valsčiaus salė, kurioje atkurta autentiška aplinka.
Gretimas pastatas – Šaulių namai, jau baigiamas remontuoti. Kitąmet ir jame bus rengiama ekspozicija. Skiemonys – nedidelis, atrodytų, merdintis miestelis, bet jame du muziejai, skirti garsinti, prikelti iš užmaršties šiame nedideliame Lietuvos kampelyje gimusius veikėjus.

Malūnas apleistas 
Mūsų apsilankymas tuo nesibaigia. Z. Karalkevičius kviečia pavaikštinėti po miestelį. Akį patraukia griūvantis seno malūno pastatas.
„Viduje yra išlikę visi įrengimai. Sutvarkius būtų dar vienas originalus, lankytinas objektas
Skiemonyse , – apgailestavo Zenonas. – Šiandien jis priklauso režisieriui Martynui Budraičiui, kuris vargu ar ką nors darys, o valstybę visa tai mažai domina“.
„Vandens malūnas matosi, bet upelį pamatyti sunku”,  – pastebėjau.
„Kažkada per Luknos upelį stovėjo gražus akmeninis tiltas, kuris sovietmečiu buvo nugriautas. Upelis, kaip ir daugelis panašių Lietuvoje, „įkištas“ į betoninį vamzdį“, – sakė pašnekovas.
Prisėdome prie „pačios gražiausios“ miesto sodybos, kaip sako Zenonas. Nuostabi, greičiausiai pereito šimtmečio pradžios sodybėlė, gėlės. Viduje viskas išlikę, kaip ir prieš šimtą metų: vygė, lova, skrynia, krosnis.
„Patiko sodybėlė, vieta graži, tai ir nusipirkau. Tiesa, šiferį pakeičiau. Man gražu į ją pažiūrėti, džiugina akį“, – sakė verslininkas.
Sėdę į mašiną aplankėme dar kelias sodybas, priklausančias Z. Karalkevičiui. Visur sutvarkyta, restauruota. Išdažyti, lietuviškais ornamentais puošti mediniai, langai, meniškos langinės. Vienam klojime stovi paties Zenono atnaujinta „lineika“, kitur gausu retų rakandų. Net malūno maketas kurį jo senelis, būdamas 12 metų, padarė. Nepamatėme nė vieno plastikinio lango, modernios kolonos ar kito neskoningo kičinio daikto. Aplankyti pastatai dvelkia vidine kultūra ir pagarba jų statytojams, praėjusiai miestelio didybei.

Jei pinigus leisime savo malonumui…
Po pažinties su tokia turtinga ir mažai žinoma miestelio istorija, susėdome pabendrauti su Zenonu Karalkevičium.
– Esate finansiškai apsirūpinęs verslininkas. Neįsigijote vilos Kanaruose, nesirengiate kelionėms arba pirkti jūrinę jachtą. Ne paslaptis, kad daugelis turtingų žmonių trokšta tenkinti savo vis augančius poreikius. Kodėl investuojate išties nemažus pinigus į mirštančio miestelio objektus? Perkate griūvančius pastatus, juos restauruojate, steigiate muziejus?
– Pinigus, aišku, reikia uždirbti, bet tai nėra tikslas. Svarbiausia tai, ką tu gali su jais padaryti. Sutinku, vieni, norėdami pasirodyti be galo turtingais, perka jachtas, vilas. Aš esu gimęs Skiemonyse. Čia gyveno mano seneliai, proseneliai. Jei pinigus leisime tik savo malonumams, tai kokia ateitis mūsų laukia? Mūsų protėviai kažką sukūrė, kažką mums paliko. Mes privalome gerbti jų nuveiktus darbus, sukurtas gerybes. Jei to nedarysime, tai kas gerbs mūsų nuveiktus darbus? Vila Ispanijoje – tikrai ne nuopelnas ateities kartoms.
Man įdomus pats procesas. Įsigyji nugyventą sodybą, ją sutvarkai, restauruoji. Žiūrėk, troba suspindo senuoju savo grožiu. Paskui vėl dairaisi, ko imtis, nes vienas darbas lyg ir baigtas. Nežinau, gal buvo kitoks auklėjimas, kitos vertybės: pagarba svetimam darbui, turtui. Prisimenu, su seneliu važiuodavom lauko pakraščiu. Senelis rodydavo: „Va čia Verbicko žemė“, ir visad ją apvažiuodavo, nors ta žemė jau seniausiai priklausė kolūkiui. Buvo pagarba. Ko gero, tą jausmą dar vaikystėje ir man įskiepėjo.
Laisvė prasideda ne nuo Briuselio, ji prasideda čia, savo kieme. Gerbkime kiekvieno pasirinkimą. Nereikia žiūrėt per tvorą ir mokyti kaimyno, kaip reikia gyventi. Jis tvarkosi taip, kaip jam gera ir patogu. Koks man skirtumas, koks tas Trampas? Jei jis nepatinka amerikiečiams, tai tegul renkasi kitą prezidentą, o aš tvarkausi savo reikalus.
– Šaulių namai, valsčiaus pastatas, gražiausia Skiemonių troba, juose įkurti muziejai nėra skirti susėsti su draugais.  Tai objektai, skatinantys vietinių žmonių patriotizmą, jaunimą didžiuotis savo miesteliu, kraštu. Jie suteikia galimybę atvykusiems svečiams susipažinti su istorija bei iškiliomis asmenybėmis. Kokio dėmesio ir paramos sulaukiate iš valstybinių institucijų?
– Tai yra mano privati nuosavybė. Ar gali kas prisidėti prie privačios nuosavybės? Finansiškai, aišku, niekas, nes to neleidžia esantys įstatymai. Padėjo tik muziejaus darbuotojai savo geranoriškumu ir entuziazmu. Juk realios savivaldos nėra.
– Zenonai, esate iš labai senos bajorų giminės, bajorų gildijos narys. Tiek Jūsų tolimi protėviai iš moteriškos pusės, tiek iš vyriškos, dar XVI amžiuje turėjo savo herbus. Kaip manote, gal tai turi įtakos jūsų meilei savo kraštui, patriotizmui?
– Na, kraujas mano tai raudonas, kaip ir visų. Bet gal išties, kažkas yra genuose – nežinau.
– Štai sutvarkysite Šaulių namus, gal pavyks įsigyti ir Lietuvos paštui priklausančią valsčiaus pastato dalį?
– Be abejo. Tikiuosi kitais metais baigti Šaulių namų restauraciją, įrengti ekspoziciją. Ieškosiu vadovo, gebančio parodyti ir supažindinti su krašto istorija, organizuojančio ekskursijas. Mano tikslas, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su miestelio istorija, jo turtinga praeitimi. Tikiuosi, tai padės vienam ar kitam jaunam žmogui pamilti savo kraštą ir neieškoti laimės už jūrų marių.
Algimantas  GUDELIS

„Šilelis“ Nr. 42 (1159)

 

6 komentarai

  1. Pagarba tokiam żmogui

    Kur tie musu valdżioj sedintys ir briuseliui besilankstantys , patrijotai? Išnyko patrijostiškumas ,liko tik nagai I save .o štai čia Żmogus ,kuris savo krašto neleidżia sulygint su żeme .Pagarba ,lenku galva .

  2. Kaip smagu ir gražu,

    Šaunuolis,Zeniau.As jau seniai girdėjau apie tavo gražius darbus Skiemonims.Reikės kada nuvažiuoti apžiūrėti.Sėkmės ir geros sveikatos.

  3. Šaunu, kad tokių žmonių vis dar esama. Sveikatos!

  4. laikasskiemoniete

    KAIP pinigai niekur netelpa,tai didelio proto nereikia

  5. Dėkui už tvarkomą aplinką ir pastatus. Gerb. Zenonai jei būtų normali savivalda Lietuvoje, tai Skiemonys turėtų seniūną kuriam rūpėtų visa seniūnija, ne tik bažnyčios aplinka.

  6. Būt įdomu su tokį darbą dirbti, tik gaila, kad verslininkai dairosi jaunų darbuotojų.

Komentuoti: Pagarba tokiam żmogui Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.