Jis buvo ne toks kaip visi. Skyrėsi netgi išvaizda. Tais laikais vyrai ilgų plaukų dar nenešiojo, o Poviliukas plaukus suverždavo gumute, ir ta plona kaselė styrodavo jam ant sprando. Povilas buvo aukštas, stambus pagyvenęs vyras, tačiau visi jį vadino mažybiniu Poviliuko vardu. Gal todėl, kad jo elgesy ir mąstyme regėjo kažką vaikiško. Tai buvo didelis suaugęs vaikas, laimingas, kai jį kas pagiria, įvertina ir supranta.

Prie tokių žmonių jis prisirišdavo, galėjo dėl jų daug ką padaryti. Jis  labai gerbė kraštotyrininkų vadovę, A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorę Teresę Mikeliūnaitę. Ji Poviliuką pagirdavo už nufotografuotus piliakalnius, rašomąja mašinėle užrašytus žmonių prisiminimus. Ji ir paskatino rinkti žmonių nebenaudojamus senuosius buities rakandus, kurie galėtų tapti muziejaus eksponatais.  Poviliukas įsigijo čekoslovakišką motociklą „ČŽ“, pasidarė priekabėlę ir ėmė važinėti po melioratorių griaunamas sodybas, rinkdamas kuparus, bumbles, medines akėčias, spragilus, žibalines lempas ir kitus buities daiktus, kurie  galėjo būti sunaikinti. Tuos eksponatus Poviliukas priekabėle gabeno į savo sodybą. Netrukus jų susikaupė tiek daug, kad nebebuvo kur talpinti. Iš nugriaunamų sodybų Poviliukas atsigabeno seną, kaip jis pats sakė, aštuoniolikto amžiaus klėtį. Susižymėjo sienojus, pats susirentė, uždengė stogą ir toliau vežė įvairias senienas, krovė į klėtelę. Kai buvo įkurtas Arklio muziejus,  Poviliukas, Teresės Mikeliūnaitės paprašytas, šitam muziejui atidavė daugybę žemės ūkyje naudotų padargų, susijusių su arklio epocha.

Povilas Jurkštas  paburnodavo prieš  tarybų valdžią, nekentė komunistų. Ir į kolūkį jis nebuvo įstojęs. Tačiau, jeigu sugesdavo kolūkio sėjamoji ar kertamoji, gabendavo pas Jurkštą, kad sutaisytų. Ir Povilas suvirindavo, suremontuodavo. Jis taisė  sugedusius dviračius, siuvamąsias mašinas, kaustė arklius, pats susiremontuodavo savo motociklą.

Kai Povilą Jurkštą  aplankydavome, jis vesdavosi į trobą, kur stovėjo senutėlė fisharmonija, ir mums pagrodavo. Didžiuodavosi, kad nebaigęs jokių mokslų, gali groti iš natų. Paskui paimdavo armoniką, parodydavo, kad moka groti ir šiuo instrumentu. Tačiau didžiausias jo  džiaugsmas ir pasididžiavimas buvo surasti senovės buities reikmenys – muziejaus eksponatai. Jis rodė troboje stovinčią seną be durų spintą.

• Tik pagalvokit, koks svarbus čia eksponatas, – kalbėjo Poviliukas, glostydamas nuplautos spintos sienas. –  Šita spinta priklausė rašytojai  Gabrielei Petkevičaitei – Bitei, taip sakė gaspadoriai, kurie ją man atidavė.

Gerajame trobos kambary stovėjo  geležinė lova, apklota namie austa lovatiese, ant jos  buvo padėta senos moters fotografija. Lova apgaubta  peršviečiama plėvele.

• Čia miegodavo mano mama. Apdengiau, kad neapdulkėtų marška ir mamos nuotrauka, – aiškino Poviliukas.

Kieme šeimininkas rodė Sosnovskio barščius, kurių buvo visur prisodinta.

• Žiūrėkit, kokie gražūs žiedai, kaip juos lanko bitelės, tiesiog aplipusios žiedus, negali būti, kad šitas augalas draudžiamas.

Nesugebėjome jo įtikinti, kad Sosnovskio barščio negalima platinti.

Apžiūrėti eksponatus, kurie sukrauti ūkiniame pastate ir klėtelėse, neužteko visos dienos. Bumblėms  eksponuoti jis buvo padaręs tarsi antrą aukštą. Ten kabojo žibalinės lempos, „panorai“, spragilai, dalgės, grėbliai. Čia galėjom pamatyti muštokes sviestui mušti, palivonus grietinei, puodynes pienui, šepečius linams šukuoti, vyžas, nagines, batus su medpadžiais, senus patefonus. Apie kiekvieną eksponatą Poviliukas turėjo ką papasakoti. Jei šeimininkai sakydavo, kad neturi jokių senienų, viską sudeginę, Poviliukas prašydavo leisti jam užlipti į trobos ar tvarto palėpę,  jis ten visada ką nors aptikdavęs.

Susidraugavom su Poviliuku. Jo motociklas dažnai atbirbdavo į mūsų sodybą. Jurkštas pasakodavo, kokie nauji eksponatai papildė jo muziejų. Žinojau, kad jis,  gaudamas tik 130 litų pensiją, ne visada sočiai pavalgo. Stengdavausi Poviliuką kuo nors pavaišinti. Jis mėgo kiaušinienę, iškeptą su lašinukais. Pavalgydavo, o taukus išdažydavo duonos riekele, sakydamas, kad „gaspadinei nereiks lėkštės plauti“.

Vieną vasaros popietę atburzgė Poviliuko motociklas su priekabėle. Ten gulėjo marška aprišta spietinė su dūzgiančiomis bitelėmis.

• Pamačiau, kad tušti aviliai stovi jūsų sode, neturit bičių. O mano bitelės išspietė. Susėmiau. Didelis spiečius, – pasakė Poviliukas, iškeldamas spietinę.

Bites suleidome į avilį po liepomis, taip liepė Poviliukas.

• Dabar ir pas jus skraidys bitutės. Dūzgens, širdį ir dūšią ramins, – kalbėjo bitininkas. – Gal ir medaus prineš, šitoks sodas, čia bitelėms gera paganiava.

Kitą kartą jis pamatė ant sienos kabantį neinantį laikrodį, paveldėtą iš tėvų ir senelių.

• Aš sutaisysiu, – pažadėjo Poviliukas. – Ne tik valandas rodys, bet ir skambins. Čia senovinis laikrodis ir dėžė gražiai išdrožinėta.

Prabėgo  ne tiek daug laiko  ir Poviliukas atvežė jau tiksintį  ir valandas skambinantį laikrodį. Tas laikrodis ir šiandien dar skaičiuoja mūsų valandas, o Poviliuko jau seniai nebėra. 2019 metų gegužės mėnesį jam sukaks 100 metų.

Muziejininko nebėra, bet jo sukurtas ir ateinančioms kartoms skirtas kraštotyros muziejus tebestovi gerų žmonių tvarkomas ir saugomas.  Jeigu anksčiau jis buvo panašus į sendaikčių sandėlį, tai dabar kraštotyrininko viešintiškio Algimanto Bekinčio darbo dėka, jis tapo tikru muziejumi, laukiančiu žmogaus, kuris galėtų toliau tvarkyti eksponatus, juos aprašyti ir rodyti lankytojams.

Milda Telksnytė

Alfredo Motiejūno nuotrauka