Pušyno mikrorajone jau kuris laikais gyvena Joana Dabužinskiene, kuriai gegužės 23 dieną sukako 100 metų. Kai atėjau į svečius, net negalėjau patikėti, kad prieš mane tokio garbingo amžiaus senolė. Besišypsanti senolė guviai pakilo  nuo sofutės, meiliai apkabino ir tarstelėjo, kad jau senokai manęs laukė. Pokalbį pradėjau nuo tradicinio klausimo, kurį užduodu jau septintam mano kalbinamam šimtamečiui.

– Koks ilgametystės receptas? Gal galite išduoti paslaptį?
– Pati netikiu, kad tiek metų sulaukiau. Gyvenau, gyvenau ir nugyvenau dešimt dešimtmečių. Ar man tai labai daug? Net nežinau. Jei skaičiuoju dešimt kartų po dešimt, tai visai nedaug, o kai viską sudedu krūvon, tai skaičius labai didelis gaunasi. Gerai, kad dar pati apie save apsitupinėju, niekam prie manęs budėti nereikia. Padeda anūkė Rasa, produktų nuperka, kartais valgyti padaro. Viskas su manimi dar gerai, sveikata skųstis negaliu, tik kojos jau nebelabai geros, tinsta ir skauda.  Ko benorėti, šitiek metų po žemę vaikštau… Ale pernai dar grybavau, gal ir šį rudenį dukterėčia Irutė Grežeckienė  į mišką nuveš. Akys šviesios, grybus matau. O kai pamatysiu grybus, tai kojos pačios nešti pradės…

– Kokioje šeimoje augote?
– Gimiau Rokiškio rajono Paliepių kaime.  Tėvelis buvo auksarankis kalvis. Mama mus augino ir „ganė“. Nelengvai jai buvo mus dešimt sugaudyti. Keturias klases baigiau Panemunio miestelyje. Daugiau nesimokiau, nes mūsų daug, sunku tėvams buvo visus išmaitinti, tad paaugusius po vieną leido tarnauti pas žmones. Pradžioje ganiau gyvulius pas tokią seną paną ir vis naktimis bėgdavau namo, nors gyvulius turėjau prižiūrėti ir naktį. Neidavau namo, slėpdavausi mūsų rugiuose. Kartą tėvas pamatė, „iškrapštė“ iš rugių, žabine pakinklius „nušlajavo“,  greitai parkūriau pas karves. Daugiau bijojau grįžti, tupėdavau naktį prie karvių po krūmų.  Bene kasmet gyvulius ganydavau pas kitus žmones.
Kiek pamenu, gryčios mūsų būdavo visos dūminės. Tėtis buvo kalvis, tad vaikščiodavo dirbti po dvarus su mumis visais. Kur gaudavo darbo, ten ir mes apsistodavom.
– Vaikystėje ganydavote, o kaip prabėgo jūsų jaunystė?
– Tarnavau pas įvairiausius  šeimininkus. Pamenu, išvežė mane kaimynas į Kėdainius, gal metus auginau jų vaikutį. Tuomet man buvo apie penkiolika metų.  Vėliau dirbau pas pašto viršininką, gaminau jų šeimai maistą. Dar pamenu, kad pas Rokiškio bažnyčios kunigą šeimininkavau, pas muzikos mokytoją kambarine tarnavau. Negaliu sakyti, kad nebuvo jaunystės. Panemunėje buvau šaulė, turėjau net šaulės uniformą su daug kišenėlių. Buvo katalikiško jaunimo  pavasarininkai, dar grupė jaunimo, jaunalietuviais vadinosi. Visi kartu būdavome, niekada nesipykome. Daug jaunimo buvo mūsų kaime. Prieš karą su šauliais dalyvavau rajono dainų šventėje. Kaime net savas šaulių dūdų orkestras buvo, dainuodavome, į repeticijas vakarais vaikščiodavau. Turėjau draugę, tai su ja dviračiais važinėdavome ir garsiai dainuodavome vakarais, o kaimas vis stebėdavosi, kas čia taip gražiai dainuoja.
Panemunėje yra dvaras ir piliakalnis. Seni žmonės pasakojo, kad tą piliakalnį iš džiaugsmo supylė švedai su šalmais, kai užėmė dvarą.  Prie to piliakalnio kas šeštadienį per visą vasarą vykdavo gegužinės, mes ten rinkdavomės.
Panemunės dvare buvo įrengta spirito varykla  iš bulvių.  Varykloje dirbo bene visa mūsų šeima.  Vėliau šalia dvaro ponas pastatė mokyklą ir vaikų darželį.  Dar ir dabar visi dvaro pastatai yra. Tik prieš kelis metus jaunimas baliavodamas dvaro pastate jį padegė. Tai dabar stovi kaip koks vaiduoklis aprūkęs.
Va ir visa mano jaunystė. Nei labai linksma, nei liūdna. Prieš karą viskas vyko, po karo daug sunkiau buvo.

Plačiau „Šilelyje“
Dalina RUPINSKIENĖ