„Viešpatie švenčiausias, žmogui gi niekada gana nebūna“

Prisimenat Valentoką iš Niūronių? Èia jo ištarta frazė, minant pedalus iš Andrioniškio į Niūronis. Šiandien jo 63-ejų metų draugo laidotuvės. Keistuoliu šaukiamas vyras anykštėnus savo lyriška poezija nustebino pernai vasarą.
Tąkart netoli namų, šimtamečių eglių apsuptyje, jis apdainavo savo pirmąją meilę, kurios vardą ir šiandien pasilieka tik sau. „Ateik… iš tų graudžių Troškūnų lygumų…“, – daugiau apie ją nieko. Ir taip jau beveik 40 metų.
Valentokas gali pasijuokti iš visų, net iš savęs. „Pagalvojo keli seniai Andrioniškio miestely, pagalvojo ir nusprendė – parsivežti…“, – tokių ir panašių rimų jo galvoje visada ir visur.
„Dar daug aš tau norėčiau išsakyti, eilėraščio liūdna kalba, kiek išgyvenau aš skausmo savo…“, – ir taip be galo, tereikia paprašyti, pašnekinti, kartu pasijuokti.
Tačiau būną, kad suspaudžia… Paklaustas, ar šiandien jau patenkintas tuo, ką turi, kaip gyvena, atsako taip, lyg tik apie tai visada ir būtų tegalvojęs – kad nieko neužgautų, poetiškai: „Viešpatie švenčiausias, žmogui gi niekada gana nebūna. Džiaugtis reikia, kad bent gyvi esam. Kaimynas numirė. Nebėr. Daug jau mano draugų nebėra. Patenkintas, nepatenkintas – ar bus geriau, jei atsistojęs raudosiu“, – šyptelėjęs atsakė ir žvilgtelėjo į ten, kur tik jis vienas kažką tematė.    
Daug jam nereikia. Dar domisi astronomija ir niekaip negali suprasti, kodėl reikėjo iškeisti? Kodėl tada, kai buvo tik dvidešimties metų.
Ateik iš nevilties, iš skausmo;
Iš buvusių dienų brangių.
Iš krašto mano numylėto,
Iš tų graudžių Troškūnų lygumų…
{flv}valentokas_niuronys{/flv}
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.