Trupiniai iš Advento kraitelės

Adventas artėja ir užkalbina sielos gelmes. Adventas nuolat provokuoja atsiverti, išdrįsti išeiti ir susitikti. Adventas dar sykį kviečia pažvelgti į širdį, į šalia esančiuosius, nusikratyti senus, nebereikalingus, nebeįkvepiančius įsitikinimus, pažvelgti kitur ir kitaip. Grįžtam į miestą, kur saugu, dega šviesa, kur virpa ir verda kasdienybė. Èia ir atrandame tai, kas dar liko. Mintimis ir žingsneliais grįžtam ten, kur užgimė mūsų istorija. Grįžtam į miestą, kur bruzdesio daug, kur lydi ilgesys, kur mokomės laukti, ištverti, tikėti. Grįžtam vildamiesi prisiliesti prie pradžios, pagarbiai pastebėti ir atsiliepti, susitikti su buvusiais ir dar atkeliausiančiais. Piligrimai su šia diena ir su savuoju nuovargiu. Uodžiame prasmę. Iki galo, kad ištvertume, kad pasisemtume gyvasties, kad žiūrėjimas būtų skaidresnis. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio užsispyrimas „jeigu išgysiu“ paliko mums liudijimą – „Kelionę į Jeruzalę“. Mums tai mažytis siūlelis, sugrąžinęs prie šaltinių. Tai gyva patirtis, gydantis vanduo kelionėje ir klaidoje. Atgyja Evangelijų laikai. Nieko daugiau, tik versmė bendrystės oazėje ir dykumų vėjas. Skaidru. Kad šiandien būtų tvirčiau. Jeigu išgysime mes… Prisiliesime prie to, kas dar liko.
Kalėdos pranašų vizijose, Šventraštyje, ant mūsų stalo su kuokšteliu šieno. Istorijos tikruma. Kalėdos Betliejuje ir Jeruzalėje, sujungusios gimimą ir mirtį. Penktadienio rytas Pieno grotoje. Vis negaliu pamiršti tos Moters apnuogintos krūties, to Vaikelio, godžiai ieškančio maisto. Mes visi taip atėjom ir tai mus dar jungia. Tik bijom būti silpni, tik neprisipažįstam, kad skauda. Betliejaus vaikelis paguldytas visai ne ėdžiose, o erškėčių vainike, vadinasi, jo dar laukia ilgesys ir kančia. Betliejaus vaikelis suvystytas visai ne vystyklais, o baltomis įkapių drobėmis, jo kūnelis kvepia laidotuvių aliejumi. Griūna, apvirsta įsitikinimai, žinojimai, įsivaizdavimai, suvokimas, kad yra visai kitaip, nei pasakojo tada, kai ruošėmės priimti Dievo duonelę. Tos įkapės tai vėl ženklas, kad Vaikelis mirs, tai ženklas, kad jis prisikels dėl mūsų vilties ir dėl žingsnių. Sunkiai skausmingai mokysimės tikėti.
Iš Betliejaus ir Jeruzalės sugrįžtam į savo namus. Dar vis tebelaukiančius. Kas mums dar liko? Vienas ramus vakaras prie stalo. Šviesus, tiesus, atviras, skausmingas kalbėjimasis. Vieni kitus dar apkabinsim. Prie to vienintelio stalo, prie ėdžių. Susitinkam ten, kur gyvenam dabar, švenčiam tai, kas dar liko. Trupiniai Advento kraitelėje. Trupinių apstybė. 
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.