Tai, ką norisi skaityti ir skaityti

Jau trečią kartą imu į rankas mūsų kraštie­čio fotografo, gamtos pažinimo propaguoto­jo dr. Broniaus Šablevičiaus knygą „Nemato­moji žmogaus pusė“. Kodėl? Tiesiog norisi ją skaityti. Knygos man yra kaip žmonės. Su vienais susitikusi greitai juos pamirštu, o su kitais norisi ir norisi bendrauti. Ne tik su mi­nėtos knygos autoriumi gera bendrauti, jo knygos traukte traukia savo atvirumu, nuo­širdumu ir tikrumu.

daugiau kaip dvi de­šimtys metų. Žaviuosi jo moksliniais darbais, uni­kaliomis meninėmis foto­grafijomis, pasiaukojamu darbu dėl gyvosios gam­tos išsaugojimo. Galiu apiberti Bronių daugybe komplimentų ir tikrai yra už ką. Skaitydama knygą „Nematomoji žmogaus pusė“ suprantu, kad joje Bronius veda skaitytoją ne vien gamtos, o ir kitais, gana slidžiais keliais, da­linasi kitokiais potyriais, stebina atvirumu ir net šo­kiruoja. Prisipažinsiu, kad pervertusi šimtąjį knygos puslapį, pradėjau užda­vinėti sau klausimus: Ką Bronius nori pasakyti skai­tytojui? Koks gi jo požiūris į žmonių tarpusavio san­tykius? O ypač tai aktualu šiuo pandemijos ir karanti­no laiku. Ir atsakymus gali atrasti, nes per visą knygą tęsiasi nuorodos į tai, kas užkoduota knygos pavadi­nime – į nematomą, giliai slepiamą žmogaus pusę. Tai pagrindinis psichologi­nės knygos motyvas. Užtat daug reiškinių yra tartum siauru prožektoriaus švie­sos spinduliu ištraukti iš nakties tamsos. Jie stebina ir supurto. Tada supranti, kodėl autorius, atskleis­damas knygoje gvildena­mų temų įvairovę, pra­džioje rašo: „Pabandžiau užgriebti tas, kurios giliai užslaptintos, nematomos, lyg antroji Mėnulio pusė. Nesibaiminu, jei skaityto­jus nustebins, supurtys, šo­kiruos: aš noriu pažadinti iš „normalaus“ gyvenimo snaudulio. Bet kiekvieno mūsų sugedimas neduoda teisės nuteisti vienas kitą jau vien dėl to, kad vienų žmonių sugedimai skiria­si nuo kitų žmonių suge­dimų…“

Knyga – autoriaus dienoraštis

Smalsumo vedina ne­galiu padėti knygos į šalį. Žinodama, kad tai rašiu­siojo dienoraštis (apie tai man prasitarė pats Bro­nius), vis dėlto atkakliai ieškau jo didžiųjų paslap­čių, man visai nežinomų kraštiečio gyvenimo faktų. Tačiau iš dienoraščio au­torius iškėlė tik svarbius, jo požiūriu, epizodus ir at­metė neįdomius. O epizo­dai autentiški, neišgalvoti, pasak paties Broniaus, už­rašyti dienai pasibaigus. Todėl spontaniški, gryni, be dvejojimų. Pasirodo, pavėluotai atėjęs į biolo­gijos mokslo sritį, B. Ša­blevičius stengėsi pasivyti prarastą laiką, o ne siekti asmeninės naudos. Per ke­letą dešimtmečių savo dar­bo metų jis spėjo tyrinėti ir paukščių, ir vabzdžių, ir net augalijos sritis. Kny­gos autorius kaip biologas, studijavęs, be kita ko, ir ge­netiką, suprasdamas pavel­dimumo reiškinius, rodo savo toleranciją ir pakantu­mą kitokiems. Nes knygo­je visur lygina normaliais save laikančius žmones su jų vadinamais „nenorma­liais, iškrypusiais“. Lygi­na dvi morales – ir vienų, ir kitų, parodydamas, kad normalieji (labai neretai ar dažnai) yra patys nenorma­liausi. Bet patys savęs taip nevadina ir neįvertina.

B. Šablevičius ištraukia į šviesą tai, ką žmonės sle­pia – mintis, moralę, elge­sį, apgaulę, o paviršiuje pa­rodo, kad yra vos ne šven­tieji, lyg be nuodėmės. Tai, pasak autoriaus, pagrindi­nė mintis, kurią jis norėjo atskleisti ir parodyti. Bro­nius akcentuoja, kad žmo­nės galėtų bendrauti tarpu­savy, bet negali. Daug tabu neleidžia, draudžia, lyg jie būtų Naujosios Gvinėjos papuasų gentys… Jis įžvel­gia žmonių susvetimėjimą ir atskirtį vieno nuo kito, o atskirtį suformuoja tie pa­tys žmonės, laikantys save normaliais. „Kiekvienas sau kvėpuoja, sau kraujas teka, kiekvienas beviltiškai įkalintas, be galo vienišas nuosavame kailyje. Glau­džiamės vienas prie kito, trinamės vienas į kitą, kad bent retkarčiais išsiveržtu­me iš tos šmėkliškos vie­natvės… Akimirksniu aš prasiskverbiu į tave, ištisą minutę tikėsiu, jog esame du susipynę stiebai, išaugę iš vienos šaknies, o paskui mes atsiskirsim ir vėl būsi­me kiekvienas sau. Dvi pa­slaptys, du melai. Visko – du! Akimirksnio džiaugs­mas, akimirksnio apsiga­vimas, ir tu vėl vienišas, su savo kepenimis, blužnimi, su visais savo viduriais – štai tavo vieninteliai drau­gai“ (219 p.). Pasak Bro­niaus, tai vieno prancūzų dramaturgo žodžiai, kurie tinka ne vienam iš mūsų… Žmogų vienatvė lydi nuo gimimo iki mirties. Gims­tame vieniši ir mirštame vieniši.

Žmonių psichologija panaši į vabalėlių…

Knygoje daug temų ir nelengva visas aptarti. Ne­diskutuosiu apie politiką. Visada galvojau ir galvoju, kad politika yra vyrų reika­las, nors šių dienų politinė situacija Lietuvoje rodo ką kitą… Akivaizdu, kad knygos autoriui ši tema yra aktuali. Jis yra Lietuvos patriotas, nėra abejingas tam, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, o aprašinėdamas gimtosios šalies gamtą, ją iškelia taip aukštai, kad nublanksta net Kroatijos, Graikijos ir kitų, man asmeniškai, įspūdingų šalių grožis. „O, keliauti po Lietuvą, lėkti prie eže­rų, nakvoti kaskart kituo­se krantuose, patirti spal­vingus saulėtekius! Kokia mūsų Lietuva graži! Ką? Blankiau nei Graikijos sa­lose, Italijoje, Bavarijos kalnuose ar Norvegijos fi­orduose? Bet Lietuvoje tų anų grožybių ir nereikia. Mes turime tai, konėra nei Graikijoje, nei Skandinavi­joje ar Kroatijos pajūriuo­se. Visi tie rojaus kampe­liai reikalingi ten, kur jie buvo sutverti ir tebėra iki šiol.

Skrendame, lekiame jų pažiūrėti, aikčiojame nuo įspūdžių srauto. Bet mūsų ežerų, kalvų, miškų, upių komplekso ir jo patrau­klumo nerasime niekur, tik čia, Lietuvoje. Iš visų sve­timžemių rojų vėl grįžtame į savo kraštą. Jis vieninte­lis toks“.

Mokslininkas studijuo­ja žmonių psichologiją, pa­stebi jų elgseną beveik taip pat, kaip paukščių ar vaba­lų. Štai knygos 202 pusla­pyje, kone žmonių gyveni­mą gyvena vabalai. Skai­tau ir įsivaizduoju vabalėlį straubliuką, vardu Larinus sturnus, kurio išvaizdą taip tipiškai aprašo etologas (žmogus, tyrinėjantis gy­vūnų elgseną): „Storulis, trumpulis, noselė ištįsusi į ilgą straublelį. Nors pil­kas, bet apkibęs mikrosko­piškai mažyčiais geltonais žvyneliais, kurie susibūrę į krūveles. Ir tupi toks trum­pas storulis lyg nupenėtas paršiukas ant lapo ar žiedo. Gražus, mielas, pilkai ir geltonai margas vabalėlis.

Pataikiau stebėti jų tuoktuvinį ritualą. Kas jiems svarbu? Tas pats, kas ir žmonėms – maitintis ir daugintis. <…> Jei detaliai aprašyčiau vabalėlių pora­vimosi veiksmus, o stebė­jau keletą jų porų, – išeitų, dorų žmonių supratimu, pornografinis apsakymas arba amoralus videoklipas, už ką būčiau apkaltintas. Bet pabandysiu, nes gyvū­nų elgsenos žinojimas yra viena iš vertingiausių sąly­gų jų apsaugoje“.

Taigi, iš kur galėčiau sužinoti apie vabalų tuok­tuves, jei ne Bronius? Pa­sakysite, kad galima iš įvai­rių kitų šaltinių: enciklo­pedijų, žinynų, pagaliau iš visagalio interneto. Tačiau tai nebus įtaigu, nes nepa­jusiu perteiktos emocijos, kuri spinduliuoja iš knygos tekstų. Čia viskas taip tikra ir gyva, viskas išjausta, iš­gyventa ir pagrįsta – žmo­nės elgiasi taip, kaip ir va­balėliai. Argi tai neįdomu?

Kartu su knygos auto­riumi įsijaučiau į paukščio laisvę, stebėjau jo skrydį. Vėliau pergyvenau už ne­gerus žmones, kurie miš­ke išbaidė erelio žuvininko šeimyną. Pykau ir net gar­siai bariausi Knygoje vis­ko daug… Daug temų, dar daugiau pasakojimų, isto­rijų. Ir visos jos mane pri­kaustė, norėjosi sužinoti daugiau, smalsu buvo – o kas toliau?..

Prisipažinsiu, kad tik studijuodama ir besiruoš­dama egzaminams skaičiau taip, kaip dabar trečią kar­tą skaitydama šią knygą – braukiausi, žymėjausi, kai kurias frazes skaičiau po du kartus, nes norėjau įsidėmė­ti, atsiminti.

Ne visai standartiniai haiku

Jei ši knyga skirta stu­dijoms, tai kita B. Šablevi­čiaus knyga „Mudviejų va­karas“ (2020 m.). yra skirta mano dvasios atgaivai. Tai ne šiaip poezijos, o maksi­maliai mažakalbės dvasinės filosofijos poezijos knyga. Nežinančiam skaitytojui, kas tai yra, autorius knygos pradžioje labai vaizdžiai paaiškina, kad tai yra hai­ku: „Japonijos poetai dar viduramžiais atrado ir išto­bulino savitą trieilės poezi­jos metodą – haiku. Vėliau jie trieilius vadino „liūdno grožio“ poezija. Šita lyri­kos forma pasirodė tokia neįprasta, paslaptinga, vi­liojanti ir gyvybinga, kad perėjo Japonijos salų ribas ir paplito pasaulyje“. Šių haiku kūrėjas prisipažįsta, kad jo haiku ne visai stan­dartiniai, „nesušukuoti“, kaip jis pavadino. Knygos „Mudviejų vakaras“ trieilį gali perskaityti per kelias sekundes, tačiau, kad su­prastum, reikia jį pajausti, į jį įsigilinti ir išsiaiškin­ti jame tūnančią paslaptį. Kurti haiku nėra paprasta, tam reikia stipresnės sme­genų pajėgumo mankštos. O knygos autorius tai da­ryti sugeba, tik reikia per­skaityti jo mintis, paslėptas tarp eilučių:

xxx

išdžiūvęs erškėtis

vėl pakvipo arbatoj

mudviejų vakaras…(p. 16.)

xxx

lydėjau saulėlydį

kol visi spindulėliai

už miško atsigulė (p. 34.)

xxx

aukso mėnulį pagavusios

pušys nustebo:

ar išlaikysim lig ryto? (p. 40.)

xxx

meilės žodžiai –

snaigės ant lūpų

tirpsta išnyksta (p. 49.)

B. Šablevičius savo po­ezijos rinkiniu nori skai­tytoją skatinti savosios būties apmąstymams ir vengti tuščių kasdienybės dienų. Ir tai jam daryti pui­kiai sekasi. Tai knyga, ku­rią gali skaityti ir skaityti, ir vis atrasti, ko nepastebė­jai, pajausti, ko dar nepa­jautei. Tai puikūs vakarai su Anykščių krašto žmo­gaus, gyvenančio Ignali­nos krašte, mokslininko, gamtininko, literato B. Ša­blevičiaus knygomis „Ne­matomoji žmogaus pusė“ ir „Mudviejų vakaras“.

Audronė Berezauskienė

7 komentarai

  1. ❓ ➡ 🙄 💡 👿 😥 ❓
    O keiktis siai dienai galima ar ne? Nors Lietuviskai………..

  2. Algimantas Baltakis „Mudviejų vakaras“, 1986.

  3. Mudviejų vakaras. Lietuvių meilės lyrika. Trys tomai (Klaipėda, 1996-2000m, ).

  4. ❓ ➡ 🙄 💡 👿 😥 ❓
    sventosios trejybes, skirtingu menulio pusiu tikrosios realybes:

    1 Kristijonas Donelaitis „Metai“ (1765- 1775)
    2 D. Jazukeviciute „Dvieju menuliu baras“ 2008
    3 Kurybinis vakaras zymiai poetei 2008

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.