Stanislovas Krumpliauskas: „Jei reikėtų pakartoti savo gyvenimo kelią, rinkčiausi tą patį“

Balandžio 24 d. Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas KRUMPLIAUSKAS minės 75-ąjį gimtadienį.

Mokyklos laikai

Gimęs Zarasų rajono Ciciliškių kaime (netoli Lupenkos) pamaldžių ūkininkų šeimoje, augo su broliu Piotru, jaunesniu 5 metais. Kartu gyveno babūnė ir teta. Tėvai – ūkininkai, turėjo 16 ha žemės. Tuo metu Ciciliškių kaime buvo 5 sodybos.

„Be vaikiškų išdaigų nebūna vaikystės. Visokių juokų prisigalvodavome, – šypsosi kunigas Stanislovas ir pasakoja visą „bombučių“ gaminimo istoriją. – „Bet, kai padegi, kad sproooogsta… O mėgstamiausias to metu žaidimas – mušti ripką, tik žaidimams laiko nelikdavo“.

Kadangi tėvai labai tikintys buvo, niekada neapleisdavo pamaldų. Gavėnios metu šeimoje giedodavo giesmes. Nors niekada nebadavo (augino kiaules, karves, vištas), duona neretai buvo padalijama. Tačiau atminty šviesiausi įspūdžiai, kaip į Smalvų bažnyčią už 6 km „lineika“ arba rogutėmis važiuodavo, apdengti „gūnia“, kad purvu neapsitaškytų“. Prisimena, kaip „majovoms“ – gegužinėms pamaldoms pas kaimynus susirinkdavo tiek daug žmonių, ypatingai jaunimo.

Čia jaunuoliai kartais ir „pašposyti“ sugalvodavo. Atsinešę karkvabalius slapčiomis paleisdavo, o tie imdavo ropoti ir skraidyti…

Kadangi namuose šnekėdavę tik lenkiškai („tuteišų“ kalba), o Lupenkos mokykla buvo netoliese, pirmąją klasę lankė dvejus metus: pirmieji metai jam buvo paruošiamoji klasė. Iš pradžių lietuviškai nė žodžio nesuprato. Prisimena ir pirmąją mokytoją Abarytę. Ši mokykla – visko pradžių pradžia. Pirmąkart aplankė Dž. Verdžio operą „Rigoletas“, rodytą dar senajame Vilniaus teatre. Važiavo su mokytoja Klimavičiene. Tai buvo kažkas dieviško. Iki šiol pamena, kad Hercogo vaidmenį atliko Kipras Petrauskas. Teko išvysti ir „Snieguolę“. Daugpilio teatras irgi aplankytas su mokykla. Tačiau tokios ekskursijos buvo retos. Į demonstracijas Zarasuose vykdavo kasmet po du kartus: Gegužės 1-ają ir Spalio revoliucijos metinių pažymėti.

Mokykloje labiausiai patiko humanitariniai ir socialiniai mokslai, ypatingai istorija ir geografija. Visiškai nemėgo chemijos ir fizikos. Turėdamas puikią regimąją atmintį, apibrėžimus galėdavo „skaityte skaityti“ iš atmintin perkelto vadovėlio. Tai labai pravertė ir mokantis seminarijoje.

Labai ryškus prisiminimas: ankstyvo pavasario dieną nuėjus į mokyklą, pamatė nuleistas vėliavas, pasimetusius ir išsigandusius mokytojus – mirė Stalinas. Namuose apie tai papasakojus, išgirdo: „Ačiū Dievui“. Prisimena, kaip kartą pas mamą atėjusi mokytoja prašė: „Nepykit labai, Stasiuką įrašiau į pionierius. Kitaip man bus blogai“. Vėliau teko būti ir draugovės pirmininku, buvo gavęs net kelialapį į Arteką – pionierių stovyklą, bet nuvažiuoti neteko, nes vienam nedrąsu buvo, niekas iš pažįstamų nevažiavo, o ir atlaidų, kurie turėjo būti vasarą, praleisti nesinorėjo“, – prisiminė.

„Kadangi tėvas buvo lenkas, buvo paruošti repatriacijai dokumentai, tačiau mamos giminė buvo čia – ir pasiliko. Tėčiui buvo sunku su trimis moteriškomis namuose“, – juokiasi kunigas.

Pasirinkimas

Ryšiai su bendramoksliais kažkaip greitai nutrūko, nes mokiausi kunigų seminarijoje. „Į klasės draugų susitikimus tais laikais visi bijojo pakviesti. Buvau kaip raupsuotas – atstumtas ir nesuprastas…“ – liudijami skaudūs faktai.

Į seminariją vedė ilgas ir įdomus kelias. Anot kunigo, pašaukimas buvęs ryškus nuo mažens. Labai patikę bendrauti su kunigais, klierikais. „O gal tai paveldėta?“ – retoriškai nuskambėjęs klausimas atsakomas tuoj pat.  „Babūnė buvo apsižadėjusi, kasmet keliais eidavo aplink Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorių. Ir Šaltupės Koplytėlę būtinai aplankydavo. Ir nors mamai būdavę daug darbo namuose, ji kantriai laukdavo savo mamos. Tada labai daug žmonių eidavo keliais aplink altorių.

Lyg šiandien gyvi įspūdžiai. Po Pirmosios Komunijos šventės Smalvų bažnytėlėje (kunigavęs Vytautas Jaskelevičius vaikus Komunijai ruošė lenkų kalba), Stanislovas pradėjo tarnauti Šv. Mišioms. Teikiant Sutvirtinimo Sakramentą (jis pasirinkęs Šv. Jurgio vardą) Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje   lankėsi vyskupas Julijonas Steponavičius. O žmonių kiek daug. Oje-je, – iki šiol stebisi kunigas, patikindamas, jog niekada ir niekas nevertė jo nei eiti į bažnyčią, nei tikėti, nes tai tiesiog buvo natūralus supratimas – Dievas kviečia. – Apie kunigystės pasirinkimą pranešus tėvams, mama tarsi suabejojusi, o tėvas, kuris buvo labai santūrus, šią žinią priėmė diplomatiškai. Įdomu, kad tėvai išmoko lietuvių kalbą iš mūsų, vaikų, ėjusių į mokyklą“, – kalba kunigas Stanislovas.

Besimokydamas Zarasų M. Melnikaitės vidurinėje mokykloje, buvo aktyvus moksleivis, lankė ir kultūros namuose pramoginių šokių būrelį. „Baigus mokyklą, mokytojai prašė, kad tik nestočiau iškart į Kunigų seminariją, nes jau turėję karčios patirties po Z. Navicko ir J. Vaitonio, pasirinkusių kunigystę. Taip ir padariau. 1965–1966 m. įsidarbinau Vilniuje odos ir galanterijos fabrike. 1966–1969 m. išėjau tarnauti į armiją, bet net atostogų grįžęs, skubėdavau patarnauti, net su kareiviškais rūbais teko. Toks buvo ryšys, trauka. Gerai, kad niekas neįskundė. Tokie neramūs buvo laikai“, – prisimena S. Krumpliauskas.

Kadangi saugumas kviesdavosi pokalbiui kiekvieną stojantįjį į seminariją, Aušros Vartų dekanas Algirdas Kazimieras Gutauskas pamokė jį, kaip elgtis, kad nesikabintų: „Tu nepasirodyk, kad esi labai protingas, bet ir kvailu nepasidaryk. Nieko nepažadėk. Ir tik niekur niekur nepasirašinėk. Sakyk, jog mama nori, kad stočiau“, – prisimena kunigas ir, anot jo, už tai esantis labai dekanui dėkingas, o paskui  dar keliskart pakartoja, kad  kunigai buvo  gyva reklama.

Besimokant seminarijoje, dvasinis tėvas buvo P. Baltuška, ne tik paglobodavęs, bet skatinęs skaityti, kviesdavęs patarnauti. Ten dažniausiai buvo praleistos vasaros, padėdavo jam bažnytinėje veikloje.

Didžiausia Dievo malonė

Kunigo Primicijos (pirmosios Šv. Mišios tėviškėje) buvo 1974 m. per Šv. Joną Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje, kunigaujant kun. Alfonsui Merkiui. Bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė. Parapijai buvo labai didelė garbė, kad kunigas iš čia kilęs, todėl sugūžėjo iš visų, net ir pačių atokiausių kaimų.

„Kunigystė – tai didžiausia Dievo malonė. Dievas visada kviečia, veda. Dievui nėra negalimų dalykų. Tai didžiausia Dievo dovana, nes pašaukė mane, paprastą kaimo vaiką, sunkiai dirbusį, ganiusį karves. Viešpats įvairiais ženklais kvietė iš mažens, rodydamas, kad turiu būti jam naudingas“, – įtikinamai liejasi kalba.

„Aš visada rėmiausi Bažnyčios ir Tikėjimo tiesomis, todėl nuolat buvau sekamas saugumo. Kunigaujant Kupiškio rajone, Lurde (aut. Lietuvoje jų yra apie 50), esančiame Akmenų nišoje, šventoriuje, su Šv. Bernadetos skulptūra, buvo numuštos Švč. Marijos rankos. Vėliau kažkas rado, atnešė. Dailiai sudėjus ant dangiškos spalvos pagalvėlės, visa procesija nešėme jas atgal. Kasmet, po Vėlinių Šv. Mišių, išsirikiuodavo visa didžiulė eisena, kurios ir galo buvo nematyti, su vėliavomis ir žvakėmis, eidavome į kapines. O dabar? Visi aplanko savo kapines iš anksto ir jokių procesijų nebeliko. Nebeliko jokios žmonių bendrystės.

Buvo draudžiama kunigui velionį lydėti į kapines. Aš sėsdavau į mašiną ir važiuodavau kartu, nes turėjau atlikti savo, kunigo, pareigas. Kuriozai būdavo ir su dūdoriais, kurie neidavo į kapines, o grodavo už tvoros. Aš priešinausi valdžiai. Aš tik buvau sąžiningas savo tarnystei ir vykdžiau savo pareigas. Tiesa, kuriozų visada pakakdavo. Už 10 rublių saugumas pasisamdydavo kokią nors tikinčią moterėlę, o ji nesuprasdama, ką daro, perduodavo viską, ką tik sužinojusi ar išgirdusi. Įsivaizduodama, kad gerą darbą daro, apie kunigėlį papasakoja. Tačiau visada buvau apsuptas puikių žmonių, sužinoję, išgirdę, kad esu sekamas, įspėdavo, prašydami, kad tik niekur nepasirašyčiau. Ir tokių situacijų tikrai pasikartojo ne viena. Iš tiesų teko ir su nusikaltėliais susiremti, ir teisme pabuvoti. Gaila tik motinų širdžių skausmo, kurias sūnūs savo elgesiu sudaužė. Motinos buvo atvažiavusios atsiprašyti, net siūlė pinigus. Bet man kruvinų pinigų nereikia. Taip jau gavosi, kad aš padėjau teisėsaugai atskleisti nusikaltimo detales, jas pranešiau. Visada tikėjau, kad Dievo ranka veda, saugo ir globoja, nes taip teisingai pasakyta: „Pavesk savo darbus Viešpačiui, ir tavo sumanymai pasiseks“. (Pat 16,3).

Daug niekšybių ir patyčių teko matyti tarnaujant tarybinėje armijoje. Komandos: gulkis – kelkis; apsirenk, kol degtukas sudegs; per purvus pilvu šliaužk.  Daug ten buvo bjaurasties, vagysčių, girtavimo, keiksmažodžių tokių, kad ir įsivaizduoti sunku.

Kalbant apie seminariją, dabar sunku patikėti, bet gyvenimo sąlygos tuomet buvo daug prastesnės negu armijoje. Vanduo koridoriuje žiemą užšaldavo, laikraščius degindami bandydavome atšildyti čiaupą, tarakonai krisdavo ant galvų; o – tarnavau Kaliningrade – viskas buvo gražiai ir gerai sutvarkyta. Tiesa, panašumai vienijo. Armijoje – griežta disciplina, o kunigystėje – tvirta regula.

Žiūrėdamas neeilinį Popiežiaus sveikinimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“), tradiciškai sakomą tik du kartus per metus – Šv. Velykų ir Šv. Kalėdų proga, šįkart verkiau. Einant Popiežiui Šv. Petro aikšte, pliaupė lietus –

tikrai ir dangus verkė, kad žmonės neįvertina gyvenimo džiaugsmo, nebesugeba susišnekėti savo šeimose. Gal šios, visiems priverstinės Rekolekcijos, suartins mus visus? Nors didelių nelaimių buvę ir anksčiau. Maras, cholera „šluodavo“ kaimus, miestus, tačiau šis virusas „prasiskverbė“ į visą pasaulį ir jį ėda“, – dalijosi savo įžvalgomis ir prisiminimais

S. Krumpliauskas, esantis LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiasis kapelionas, o 2006 m. dėl sovietiniu laikotarpiu išgyventų persekiojimų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pripažintas Laisvės kovų dalyviu.

Pasakodamas apie Antalieptės bažnyčios atgaivinimą, apie tai, kad užpultas liko gyvas, kad Papilyje organizavo partizanų kūnų palaidojimą, kad teko sutikti daug nuostabių žmonių, kunigas akcentuoja, jog „Dievas, jį lydėjęs, visur rodė savo stebuklus“. Tačiau kukliai nutyli, kad 2008 m., kaip Lietuvos kunigų atstovas, dalyvavo Pirmajame pasauliniame apaštališkajame Dievo gailestingumo kongrese Vatikane. 2013 m. suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas už Anykščių krašto kultūros tradicijų plėtrą. 2019 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Atminties rūmų apdovanotas Šv. Jurgio 1-ojo laipsnio ordinu ir LDK kilmingųjų palikuonio vardine insignija bei dekretu.  2009 m. apdovanotas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos Garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“ ir dar daug kitų svarių apdovanojimų ir nuopelnų. Prieš Verbas Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekai jis dovanojo apie 500 knygų iš savo asmeninės bibliotekos.

Dievo ženklai

„Už viską labai esu dėkingas Viešpačiui ir visiems žmonėms, ypač tėvams. Nebuvau dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją, gal matė mano nuolankumą. Tačiau per 45-erius kunigystės metus pirmąkart teks aukoti Šv. Verbų ir Šv. Velykų Mišias tuščioje bažnyčioje. Kažkada, siaučiant snukio – nagų ligai, buvo draudimai, ribojimai, bet bažnyčios niekada nebuvo tuščios. Iki šiol mane stebina, kai vaikai Šv. Kūčių švęsti ne pas mamą skuba, o pasinaudoję pigių skrydžių galimybe dumia į Egiptą. Šeima svarbiau, ar savo kūną lepinti? Arba, kai Velykų rytą motina, anksčiausiai atskubėjusi į bažnyčią, o vaikai šiltuose pataluose vartosi, laukdami, kada ji ateis ir sudėlios maistą.

Viskas keičiasi. Įdomūs Dievo ženklai lydi. Aš Salvijų Pranskūną į seminariją lydėjau, o dabar jį Dusetų bažnyčioje pakeičiau. Anykščiuose man būnant dekanu, Svėdasuose kunigavo Vydas Juškėnas, o dabar – aš jo dekanate. Jei reikėtų pakartoti savo gyvenimo kelią, rinkčiausi tą patį, nes visada jame buvau laimingas“, – šypsosi kunigas Stanislovas Krumpliauskas, po atliktos, kaip jis sakė, „spavėdės“…

Giedrė MIČIŪNIENĖ

V. Visockienės nuotrauka

„Šilelis“ 2020-04-18 Nr. 15 (1235)

3 Komentarai

  1. Kelią ir aš rinkčiausi tokį patį, tik be celibato! 🙂

  2. Apie kokį celibatą gali Krumpliauskas mąstyti.?Labai juokinga,net verkti norisi nuo tokių melo.

  3. Stanislovai, prašom pakartoti kursą 10 Dievo įsakymų……

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.