Mokytojas turi turėti saują išminties, statinę žinių ir okeaną kantrybės.

Dabar man atrodo, kad žodžius mokykla ir moky­tojas aš pradėjau suprasti nuo tada, kai susivokiau sa­vyje, nes augau pedagogų šeimoje. Ir gyvenome mes kurį laiką mokytojų ben­drabutyje virš pradinės mo­kyklos. Darželio tais laikais mūsų miestelyje nebuvo, todėl mane auklėjo ir pri­žiūrėjo tie mokytojai, kurie turėjo laisvą dieną. O jei tokių neatsirasdavo, tėtis mane vesdavosi į pamoką ir pasodindavo paskutiniame suole. Nuobodu kartais būda­vo, todėl visokių eibių prikrėsdavau. Tėtis buvo įgijęs dvi pedagogines specialybes – fiziko ir istoriko. Kai jau paau­gau ir paklausiau, kodėl tokie skirtingi pomėgiai, jis trum­pai paaiškino: „Per fiziką pailsiu nuo istorijos, o per istori­ją – nuo fizikos“. Mama dėstė chemiją. Į savo pamokas ji manęs kažkodėl neimdavo.

Keturias pradines klases baigiau mums gyvenant antra­me mokyklos pastato aukšte. Kai mama turėdavo laiko, visai klasei iškepdavo blynų iš manų kruopų. O skanumas tų blynų su juodųjų serbentų uogiene buvo nenu­pasakojamas, visa klasė puotaudavo. Nebuvo vienkartinių lėkštelių, valgydavome pirštais, mama uogienės pripildavo į nemažą aliuminį dubenį, blynus visi dažydavome jame.

Penktą klasę pradėjau lankyti jau naujai pastatytoje mo­kykloje. Tuomet su tėvais persikėlėme gyventi į pasistatytą namą, kuris buvo prieš pat mokyklą. Tad kol baigiau vienuo­lika klasių, mokykla buvo „tik per kelią“. Beje, ir dabar man A. Vienuolio progimnazija prieš pat langus „tik per gatvę“…

Mūsų gatvę vadino mokytojų, nes bene visi virš pradi­nės mokyklos gyvenę mokytojai joje pasistatė namus. Ir augome mokytojų vaikai visi kartu. Aš šeimoje buvau vie­na, kitose buvo po du ir daugiau. Mokykloje mes niekuo nesiskyrėme nuo kaimo vaikų, vilkėjome tokias pačias uni­formas, nuolaidų mums taip pat nedarydavo niekas. Nors mokiausi gerai, tačiau tėtis per fizikos pamoką ne kartą yra sakęs: „Kitam parašyčiau penketą, bet tu esi mano dukra, gali mokėti geriau, todėl rašau ketvertą“. Po tokių žodžių skaudu būdavo, tik gerokai vėliau supratau, kad taip tėtis norėjo parodyti, jog nesu išskirtinė. Tačiau ir aš jam vieną kartą „atkeršijau“. Pamenu tąkart fizikos pamoką mokėjau gerai. Tėtis paklausė vieną, parašė dvejetą, paklausė kitą – irgi dvejetas. Tada pakvietė mane, aš pasakiau, kad nemo­ku pamokos, irgi gavau dvejetą. Paliko mūsų visą klasę po pamokų, sėdėjome ir mokėmės temą gal porą valandų. Na­mie niekaip tėtei išaiškinti negalėjau, kodėl neatsakinėjau išmoktos pamokos. Jis žinojo, kad temą mokėjau gerai, nes vakare kažko jo prašiau paaiškinti. Tai buvo pirmas ir vienintelis dvejetas mano gyvenime.

Daug visokių situacijų buvo. Ir iš pamokų bėgome vi­sa klasė, ir mokytojams prikrėsdavome šunybių. Linksmi ir išdykę buvome, tačiau mokytojus gerbėme, gal ne visus mylėjome, tačiau tikrai klausėme ir gerbėme. Ir mokykloje mums buvo gerai, po pamokų ilgai nesiskirstydavome, nes mokykla buvo antri namai. Lankydavome dramos, spor­to, turizmo, tautinių šokių, choro, raiškaus skaitymo, lėlių teatro ir kitokius būrelius. Mokyklos koridoriai nuo vaikų klegesio skambėdavo iki pavakarių. Mes ne tik mokėmės, mes tiesiog mokykloje gyvenome. Mokykla ištuštėdavo tik sekmadieniais, nes ir šeštadienį tada dar būdavo pamokos. Visi renginiai, visos olimpiados, sporto varžybos ar kita veikla vykdavo tik po pamokų. Beje, tais laikais jokių „langų“ tarp pamokų nebūdavo. Pamokų laikas buvo išskirtinai pamokoms, o ne kam nors kitam.

Ar kas tuomet šventė Mokytojų dieną, kažkaip nepame­nu. Mokytojams ir mokiniams pati didžiausia šventė buvo rug­sėjo 1-oji. Žodžius mokytojas ir mokykla iki šiol tariu pa­garbiai. Su dėkingumu ir pagarba prisimenu jau Anapilin išėjusius visus savo mo­kytojus. Mane taip mokė tėveliai, kurių jau nebeturiu. Jie man visada buvo ir liks mano gyvenimo MOKYTOJAIS.

Dalina RUPINSKIENĖ