Sesuo Rubelinda Varela: „Pasaulyje atskirtis ir skurdas yra neišvengiami faktai“

Gavėnios laikas skirtas pasirengti Velykoms, todėl Gavėnios liturgija tiek Krikštui palaipsniui besiruošiančius katechumenus, tiek Krikštą prisimenančius bei atgailaujančius tikinčiuosius rengia Velykų paslapčiai švęsti. Šių metų Gavėnios laikas  ir vėl karantine.  Kaip išgyventi laiką, kuris atrodo, kad tampa nesibaigiančia kančia ir kodėl šis laikas yra palaimingas, kalbiname  švento Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų kongregacijos sesę Rubelinda Varela. Alytuje esančio vienuolyno charizma: gyventi evangelinio gailestingumo dvasia, meilė Dievui ir artimui pagal šv. Vincento Pauliečio dvasingumo nuostatas: paprastumą, nuolankumą ir gailestingumą. Sesuo Rubelinda Varela, atvykusi į Lietuvą tarnauti iš Italijos, sako, kad gailestingumas, tai ne tik atjauta, bet ir veiksmas.

-Kaip ir kada ši vienuolija atvyko į  Lietuvą?

-1938 m. turėjome malonės priimti keturias jaunas merginas lietuvaites Italijoje: ses. Liugina Stonytė, ses. Ferdinanda Jurevičiūtė, ses. Rosina Rusinaitė ir ses. Luisa Gedrimaitė, kurios pašventė savo gyvenimą būti šventojo Vincento  Pauliečio  gailestingosiomis  seserimis.

Mūsų kongregacija pradėjo misiją Lietuvoje 2006 m., kaip dėkingumą mūsų seserims už jų pasišventinimą  ir tarnystę Italijoje. Jų svajonė buvo grįžti į  gimtinę, tačiau ne visos galėjo sugrįžti, todėl mes esame jų vardu čia.

Apie seserų misiją sužinojau būdama mokykloje, žavėjausi švietėjišku darbu, šeimos pastoracija, medicinine pagalba ir pagalba pagyvenusiems žmonėms.

Kai mokiausi paskutiniais mokslo metais, pradėjau savanoriauti su seserimis ambulatorijoje, o baigus mokyklą nusprendžiau įstoti į vienuolyną, kad galėčiau tarnauti Dievui ir tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

-Kodėl būti vienuole Jums yra svarbu ?

-Nes randi lobį, kuris vertas daugiau nei visi pasaulio turtai. Tas lobis yra Dievo meilė: Dievas visada mus myli ir atiduoda save net mūsų kančiose. Pažvelgę ​​į Jį, mes atsiveriame atleidimui, kuris mus atnaujina ir  patvirtina savo ištikimybę.  Štai kodėl man labai svarbu būti vienuole.

-Kokia buvo jūsų vaikystė?

-Gimiau katalikų šeimoje ir būdama 8-erių metų sutikau seseris, turėjau malonę, kad jos buvo mano tikybos mokytojos ir kad paruošė mane priimti sakramentus. Mano šeimoje augo 8 vaikai.

Vaikystėje susipažinau su Dievu tikybos pamokose, katechezėse ir sekmadieniais dalyvaudama šventose Mišiose. Dar pamenu, kad namuose melsdavausi su močiute. Džiaugiausi savo vaikyste, nes ji buvo laiminga.

-Kalbama apie pašaukimų mažėjimą, kaip manote kodėl jaučiamas pašaukimu stygius?

-Manau, kad pats pašaukimas kaip tarnystė prarado savo sampratą, nes dabar prioritetu laikoma ekonominės pajamos ir asmeninė gerovė.

Padėti jaunam vyrui ar jaunai moteriai pasirinkti savo gyvenimo pašaukimą yra padėti jiems užmegzti dialogą su Viešpačiu ir išmokti klausti Viešpaties, ko Tu nori iš manęs? Nes pašaukimas nėra intelektualus įsitikinimas. Pašaukimą reikia atpažinti iš dialogo su Viešpačiu, kad ir koks jis bebūtų.  Tada Viešpats įkvepia žmogų judėti į priekį pasirinktu keliu.

Tai reiškia, kad turime dirbti šiuo klausimu: padėti atrasti dialogą su Viešpačiu.

-Kas pašaukimas yra jums?

-Pašaukimas yra dovana ir ypatingas Dievo kvietimas, priimtas tikėjimu, ugdomas ir įžvelgiamas maldoje. Šis formavimosi procesas leidžia jaunam  žmogui augti ir subręsti atsakant į Dievo kvietimą. Dievas dovanoja šią ypatingą dovaną tam kas nori ir būtent Jis disponuoja, perkelia ir padeda pašauktiesiems, suteikdamas jiems malones ir dovanas, priimti savo pašaukimą ir atkakliai jį tęsti.

-Jūsų charizma: seserų pašaukimas – intensyviai gyventi evangelinio gailestingumo dvasia, kaip realybėje nepamiršti gailestingumo?

-Tiesa, kad šiandien realybė yra labai sudėtinga. Nelengva, kaip ir gerojo samariečio pasakojime, nurodyti plėšikus ir banditus, kurie paliko vyrą gulintį kelio pakraštyje. Tačiau pakanka minimalaus sveiko proto, kad žinotume, jog turi būti tam tikra priežastis, kad mūsų pasaulyje atskirtis ir skurdas yra neišvengiami faktai.

Reikia kviesti jaunimą kurti krikščionių bendruomenes, kurios būtų pasiryžusios tarnauti skurstantiems žmonėms ir patirti Dievą per gailestingumo darbus.

-Kodėl svarbu būti gailestingu?

-Būti gailestingam – tai turėti polinkį  solidarizuotis su kitų vargais ir kančiomis ir jų gailėtis; tai reiškia solidarumą ar atjautą tiems, kurie kenčia skausmą, skurdą, ligas ar bet kokias kitas kančias. Bet tai reiškia ne tik užuojautos jausmą, bet ir nuotaiką, kuri veda imtis konkrečių veiksmų. Tai primena tai, ką Viešpats pasakė palyginime apie gerąjį samarietį: „Eik ir daryk tą patį“. Akcentuojamas konkretus „ką nors padaryti“.  Štai kodėl svarbu būti gailestingam.

Kalbėjosi Simonas Jokubauskas

3 komentarai

  1. nu anksciau

    tokio skurdo tikrai nebuvo

  2. Akivaizdu, nors ir neįtikėtina.

    APIE KUNIGUS IR CELIBATĄ: „Štai vienas mano draugas užsiima nekilnojamuoju turtu. Neseniai man pasakojo, kad vienas kunigėlis, kurį tikrai esate matę, atvyko namo Pavilnyje už 300 000 eurų apžiūrėti. Ir net ne vienas, o su žaviu mylimuoju. Tiesa, neįsigijo, nes sklypo pasididinti nepavyko. Kitas gražuolis dvasininkas savo aveles gano važinėdamasis „Tesla“ elektromobiliu. Kai kurie savo vyriškumą dar kitaip demonstruoja – romaniukus su moterimis mezga sparčiau už patį Seimo pleibojų K.Pūką, o kas trečias kaimas puikiai apie tai žino.

    Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/agne-kulitaite-mano-svajoniu-baznycia-lietuvoje-moka-mokescius-o-is-ju-apmokamos-geju-vestuves-1050-1435036?copied

Komentuoti: Akivaizdu, nors ir neįtikėtina. Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.