Kas kur, o Budrių bendruomenė vėl senuosius metus palydėjo miške. Beje, tai jau šios bendruomenės tradicija.
Šios istorijos pradžia prasidėjo prieš septynerius metus, gruodžio 30 dienos pavakarę, kai eigulys Saulius užsuko pas draugą Valentiną ir sako: „Einam į mišką, pažiūrėsim kaip jis prieš naujus metus atrodo“. Eidami sutiko kelyje dar vaikštinėjantį Marijoną ir patraukė visi kartu į artimiausią mišką. O čia ir kiškis nurūko, voveraitės net dvi nuo šakos ant šakos liuoksėjo, savo „kalvėje“ vis dar dirbo genys, vakarėjant suūbavo pelėda. „Tikri žvėrelių naujieji metai ateina“ – tarė eigulys Saulius. Paliko jie tada miške pusė duonos kepalo, kelis obuolius ir pasidžiaugę nuostabiu mišku pažadėjo kitąmet į jį sugrįžti.
Ir taip kiekvienais metais gruodžio 30 dieną lankančių mišką vis gausėjo. Susirinkę sutvarkydavo miško plotelį nuo sutrešusių šakų, sausuolių, kuriuos parvešdavo į kaimą naujametiniam laužui, o miške palikdavo žvėrialiams grudų, morkų, burokėlių ir kitokių gardumynų.
Šiemet tame miške įvyko stebuklas. Anksti ryte, tik išaušus, jau kūrenosi laužas, prie jo pasistatęs sostą sėdėjo girinis ir dvi miško laumės. Paklausus, ką jie čia veikia, šie smagiai atsakė, kad laukia svečių, kurie švęs žvėrelių naujuosius metus. O čia pasigirdo traktoriaus burzgesys, privažiavo mašinų. Prigūžėjo į mišką smagių svečių. Dar į tą mišką net Lietuvos radijo žurnalistai atvyko. Kaimų kerdžius paskelbė renginio programą. Miškinis paskirstė dalyvius į dvi komandas, kurios padengė žvėreliams du dosnius stalus. Miško laumės kalbino ir džiugino vaikus, o po to ir suaugę kartu su giriniu įsisuko į žaidimus ir šokių ratelius. Tuomet visi kepė dešreles, džiaugėsi ir dalinosi kas gero senaisiais metais nutiko ir kūrė optimistinius tikslus naujiems metams. Taip buvo sutikti naujieji žvėrelių metai Budrių bendruomenėje.Todėl nepamirškime, rūpinkimės ir saugokime miškus ir juose gyvenančius žvėrelius.
Valentinas Gudėnas