Mažai kas žino, kad Anykščių rajone vasaras leisdavo vienas iš garsiausių lietuvių teatralų – Plastikos dramos teatro įkūrėjas Giedrius Mackevičius. Legendinis lietuvių kilmės režisierius paskutinius 33 metus praleido Maskvoje, tačiau atvykdavo pailsėti į Andrioniškio seniūnijos Magylų kaime esančią sodybą.
Išvyko po kilusios spaudimo bangos
Rusijos liaudies artisto vardą turėjęs režisierius, sukūręs plastikos dramos žanrą Giedrius Mackevičius įnešė svarų indėlį į teatro meną. G.Mackevičius gimė 1945 metais Ignalinos rajone, Grybelių kaime. Vilniaus universitete apsigynęs biochemiko diplomą, G.Mackevičius galėjo pasirinkti mokslininko karjerą. Tačiau jis tapo Jaunimo teatro aktoriumi. Įsijungė į garsią Modrio Tenisono pantomimos trupę, kurios veikla Lietuvoje truko vos penkerius metus – po to trupė turėjo išvykti iš Kauno, nes po Romo Kalantos susideginimo inteligentija imta persekioti. Kartu išvyko ir G.Mackevičius.
Išvykęs iš Lietuvos, G.Mackevičius dar kartą pradėjo studijas. Šį kartą – GITIS-e prof. M.Knebel vadovaujamas gilinosi į režisūros paslaptis, pats buvo šios aukštosios mokyklos dėstytojas, įkūrė savo teatrą.
Ukrainos interneto portalas “Zerkalo nedeli” paskelbė vieną iš paskutinių G.Mackevičiaus interviu, kuriame režisierius apžvelgė savo gyvenimo kelią. Žurnalisto paklaustas, kaip lietuvis moksleivis, augdamas kaime, kur ir teatrų nebuvo, pašventė gyvenimą teatrui, G.Mackevičius sakė: „Nežinau, aš buvau kvailas nuo pat vaikystės”. Tiesa, vėliau apstulbusiam žurnalistui detalizavo, ką turėjo omenyje. ”Kuo svajojo tapti Lietuvos kaimo berniukai – vairuotojais, karininkais, gydytojais. O aš? “ „Giedriau, kuo būsi?“,- klausdavo. “Artistu”,- atsakydavau, o juk tai kvailai skambėjo, todėl nuo savo svajonės iš pradžių atsitraukiau, ėmiau mokytis chemiją Vilniuje.Aišku, iš karto įsitraukiau į saviveiklą, o 1967 metais gavau “Geriausio Pabaltijo mimo” titulą, vaidinau Kaune.Ten, tarp kitko, 1972 metais įvyko kraupus dalykas – susidegino žmogus. Šiam įvykiui suteikė politinį atspalvį, prasidėjo lietuvių inteligentijos spaudimas, taip aš tapau maskviečiu. Paskui kelio atgal nebebuvo. Galbūt vaikystėje jutau, kad turiu įvykdyti kažkokią svarbią gyvenimo užduotį, nežinau. Tačiau visur gyvenime yra priežasties –pasekmės santykis”,- sakė G.Mackevičius.
Režisieriaus sukurtas teatras pasižymėjo demokratiškumu. Kai G.Mackevičius kūrė spektaklį “Raudonas arklys”, kurį inspiravo A.Petrovo-Vodkino, Dega, Tuluz-Lotreko, E.Munko, N.Rericho dailė, o viso spektaklio leitmotyvas – amžinai viliojanti mūzos paieška, režisieriaus paskatinti, aktoriai patys rašė libreto fragmentus, gilinosi į dailininkų kūrybą. Spektaklio atmosfera buvo itin kūrybinga.
G.Mackevičiaus Maskvoje įsteigtas plastikos dramos teatras buvo vienintelis toks Rusijoje, išgarsėjęs pasaulyje nuo 1980 metų. Ypač publikos pamėgti pastatymai „Nugalėjimas“ pagal B. Michelangelą, “Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ Pablo Nerudos motyvais, „Raudonasis žirgas“, „Geltonas garsas“, kurį G. Mackevičius kūrė kartu su Alfredu Schnitke pagal Vasilijaus Kandinskio scenarijų.
Teatras nustojo gyvuoti po Sovietų sąjungos griūties
G.Mackevičiaus vardas žinomas pasaulio teatralams. Daugelis Rusijos ir kitų šalių teatro kritikų titulavo G.Mackevičių kaip judesio ir plastikos karalių. Pats G.Mackevičius buvo laikomas geriausiu mimu Baltijos šalyse. Liaupsinamas ir didžiulio populiarumo sulaukęs režisierius nepaskendo šlovės spinduliuose ir nuolat mesdavo iššūkį tradiciniam teatrui, ieškodamas naujų plastikos formų ir medžiagų naujajam spektakliui. Kūrybinė G.Mackevičiaus veikla neapsiribojo tik buvusios Sovietų Sąjungos teritorija, jo pastatymus matė Bulgarijos, Prancūzijos, Indijos Korėjos, Egipto ir kitų šalių žiūrovai.
Po Sovietų Sąjungos atsiradusi suirutė –jo įkurtas teatras, derinęs kūno plastiką ir muziką bei sulaukęs didžiulio populiarumo ne tik Rusijoje, bet ir užsienio šalyse, 1990 metais prarado valstybės paramą ir buvo uždarytas, nes, esą, brangiai kainavo išlaikyti trupę, kuri naudojo savo pasirodymuose brangius specialiuosius efektus. Vėliau režisierių užklupo išsėtinė sklerozė, kuri apribojo galimybę G.Mackevičiui judėti, todėl režisierius ėmė gyventi kaip atsiskyrėlis. Liga progresavo. Sudėtingos operacijos, ilgas gydymas, dvi kamieninių ląstelių transplantacijos, kurias teko G.Mackevičiui patirti. “Reikia kažkaip save palaikyti, svarbiausia, kad smegenys, vaizduotė dirba dar geriau negu anksčiau”, – Rusijos laikraščiui “Echo Moskvy” apie savo ligą ir būseną kalbėjo prieš mirtį G.Mackevičius.
Režisierius išėjo Anapilin nesuspėjęs išleisti parašytos knygos, kurioje apibendrino savo gyvenimišką patirtį. “Kūrybinio darbo patirtis, teorinės žinios, gera intuicija ir didelė erudicija tapo solidžiu knygos „Plastinės dramos teatras“ rankraščiu.
Beje, rankraštis parengtas taip, kad, kaip teigė pats autorius, skaitytojas galėtų ne tik suprasti neverbalinių spektaklių kūrimo esmę, bet ir tarsi juos matytų. Šiam teatralo užmojui talkino ir jo literatūriniai gabumai. Pasak aktorės Jūratės Mikšytės, G.Mackevičius turėjo išskirtinių sugebėjimų kurti fantastiškai įspūdingas dramatines scenas, jų įtaigai išradingai naudojo modernią aparatūrą, tad reginio ekspresija užburdavo ir pavergdavo žiūrovus, darė jiems didelį poveikį”,- rašė Ramutė Vaitiekūnaitė “Kauno dienoje”. Paskutiniais metais režisierius intensyviai dirbo statydamas spektaklį, skirtą rusų poetei Marinai Cvetajevai.
Nespėta padaryti ir dar vieno darbo – prisikviesti režisierių tapti Anykščių kraštiečiu. G.Mackevičiaus palaikai buvo kremuoti Maskvoje, urna su palaikais buvo palaidota jo gimtinėje – Ignalinos rajone (nuotraukoje – jo kapas Ignalinoje). Vienkiemiu prie Andrioniškio rūpinosi režisieriaus sesuo G. Regalienė.
Knyga apie G.Mackevičių pasirodė
Lietuvos ambasados iniciatyva Maskvos meno darbuotojų rūmuose 2017 metais buvo surengtas Giedriaus Mackevičiaus (1945–2008), kuris įėjo į istoriją kaip Plastinės dramos teatro, gyvavusio Maskvoje 1973–1992 metais, įkūrėjas ir vadovas, minėjimas. Į minėjimą susirinko Mackevičiaus teatro aktoriai, kritikai, mokslininkai, meno istorikai, tiesiog gerbėjai, kažkada pakerėti lietuvio režisieriaus naujoviško teatro. Buvo pristatyta Lietuvoje išleista monografija „Giedrius Mackevičius ir jo Teatras“. G. Mackevičius sulaukė šlovės kaip Plastinės dramos teatro kūrėjas. Dar studijuodamas universitete jis pateko į legendinę Modrio Tennisono pantomimos trupę. Kai Tennisono veikla Lietuvoje buvo uždrausta, Mackevičius išvažiavo į Maskvą studijuoti teatro režisūros. Maskvoje pradėjo vadovauti jaunų žmonių trupei, vėliau tapusia Plastinės dramos teatru. Globojamas I. Kurčatovo atominės energetikos instituto, suteikusio jam patalpas, Mackevičiaus teatras išgarsėjo unikaliais spektakliais.
Rusijoje kuriamas tinklalapis, kuris užsibrėžė G.Mickevičiaus veiklą išsamiai reprezentuoti. Galbūt ateis laikas, kai ir Anykščiuose bus skirtas pakankamas dėmesys šiam pasaulinio masto menininkui.
Marius Dauginavičius
