Savanorystė nenutrūko, ji vykdoma nuotoliniu būdu

Karantinas jaunimui ir moksleiviams atnešė daug iššūkių – mokymasis nuotoliniu būdu, popamokinė veikla praktiškai nevyksta, laisvalaikį tenka leisti namuose, su tėvais. Anykščių rajono tarybos narys Šarūnas Grigonis paprašė paskelbti tekstą apie savanorystę ir taip atkreipti aktyvaus jaunimo dėmesį į galimybę įsitraukti į šią veiklą.

Jaunimo savanoriškos tarnybos mentorius Anykščių ir Kupiškio rajonuose Paulius Briedis pasakojo, kad didžioji dalis JST pradėjusių jaunuolių, ją baigė arba vis dar tęsia. Karantino laikotarpiu Kupiškyje savanoriškos tarnybos sertifikatus gaus trys asmenys, Anykščiuose net 15. Skaičiai galėtų būti didesni, programa dar pakankamai nauja, turbūt dėl to jaunimas nedrąsiai renkasi šią iniciatyvą.

JST – tai intensyvi, šešių mėnesių programa jauniems žmonėms, nuo 14 iki 29 m. Jaunuoliai gali tapti pagalbininkais pelno nesiekiančiose organizacijose, tokiose kaip socialinių paslaugų centrai, bibliotekos, turizmo centrai, meno įstaigos, gamtosauginės organizacijos ir kt.

Paulius teigia, jog jaunuolius savanoriauti skatina įvairios priežastys: noras tobulėti, geriau pažinti save, galimybė įgyti darbo patirties ar tiesiog polinkis daryti gerus darbus. Šalia to, pasibaigus savanorystės programai, jos dalyviai gauna oficialius sertifikatus bei papildomus 0,25 balo stojant į aukštąsias mokyklas.

Šiuo metu vyksta registracija į antrąjį šių metų savanorystės etapą. Registracija projektui vyksta adresu: https://jst.jrd.lt/newCandidate

Apie savo savanoriškos tarnybos patirtį pasakoja programą jau baigusi savanorė Ieva Dutkutė iš Anykščių.

 Ieva Dutkutė: „Teko įveikti savo baimes“ 

-Kaip pavyko per karantiną susitvarkyti su savanorystės iššūkiais?

-Manau, visai neblogai. Pagrindinė mano veikla buvo pokalbiai su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro gyventojais. Skambinau, kalbėjau su jais apie dabartinę situaciją, klausiau, kaip jaučiasi. Teko keletą kartų jiems gabenti maistą. Siuvau bei atidaviau centrui veido kaukes.

-Kaip sužinojai apie JST programą? Kodėl nusprendei joje sudalyvauti?

-Apie Jaunimo savanoriškos tarnybos programą sužinojau mokykloje, šią galimybę man pristatė mokytoja, pas kurią jau kurį laiką lankau savanorystės būrelį. Visada mėgau padėti kitiems, tačiau programos reikalavimai mane gąsdino: savanorystei atiduoti 240 valandų per šešis mėnesius,  visa tai dokumentuoti, vesti grafikus – didelis iššūkis. Be to, esu dvyliktokė, laukia egzaminai, nežinojau, ar pavyks atrasti laiko papildomai veiklai. Tačiau galimybės daryti gerą kitiems ir už tai dar gauti 0,25 stojamojo balo – negalėjau praleisti.

-Kokia buvo tavo savanorystės organizacija?

-Savanorystę atlikti nusprendžiau Anykščių rajono socialinių paslaugų centre, kur rinkomės tarp darbo dienos centre su vaikais, vienišų senolių lankymo ligoninėje bei namuose ir galiausiai – veiklų su neįgaliaisiais. Išsakiau savo norą padėti darbe su neįgaliaisiais, nes šią sritį rinkosi mažiausiai savanorių, o man drąsos niekada netrūko.

Pradžia buvo sunki, labai dvejojau, bijojau… Mintys apie neįgalius žmones gąsdino. Nežinojau, kaip tokie žmonės elgiasi, ar jie būna agresyvūs? Dvejojau apie ką su jais bendrauti, kuo juos užimti. Taip trypčiojau gerus porą mėnesių, tarnybą atlikdama su kitais savanoriais pas senolius.

-Ar pavyko įveikti savo baimę?

Iššūkis niekur nedingo. Apie mūsų pasirinkimą savanoriauti pas neįgaliuosius nuolat primindavo Socialinių paslaugų centro direktorė. Taip pat apie tai kalbėjomės su savanorystės mentoriumi – žmogumi, kuriam turėjome pristatyti grafikus ir atsiskaityti už atliktus darbus.

Pasitariau su drauge, susitarėme eiti kartu, sukaupiau drąsą ir… Pirma diena buvo nejauki, mus sekiojo įtartina moteris, matėme keistai besielgiančius žmones, glumino kai kurių žmonių matoma fizinė negalia. Buvo sunku suprasti, kaip reikia reaguoti. Tačiau nieko blogo nenutiko, viešnagė praėjo įdomiai, didžiavomės savimi, kad pagaliau išdrįsome.

Pas neįgaliuosius eidavome kas savaitę, pradžioje mus supažindino su slaugos namais, aprodė ten esančias patalpas, supažindino su vidaus taisyklėmis. Vėliau ėmėme pažindintis su šių namų gyventojais. Pasirodo, moteris, kuri pirmą dieną mus sekiojo, čia vadinama vade, ji mėgsta naujus žmones, visada prieina, sveikinasi, juos vedžioja ir viską jiems aprodo. Ji serga Dauno sindromu, tačiau dabar suprantame, kad nieko tame blogo nėra. Ji yra žmogus, toks kaip ir mes visi, truputį kitokia, bet ar ne visi mes turime savo keistenybių?

Po truputėlį visiškai pasikeitė požiūris į žmones su negalia. Mes su jais šokdavome, dainuodavome, rengėme talentų pasirodymus. Tie žmonės viską priima labai pozityviai, džiaugiasi mažais dalykais: iškritusiu sniegu ar pragydusiais paukštukais. Iš šių žmonių galima be galo daug išmokti: nuoširdumo, atvirumo, gebėjimo būti savimi bei optimizmo. Po apsilankymo slaugos namuose išeidavau pakylėta, gerų emocijų įkvėpusi visai savaitei.

 

2 komentarai

  1. Šaunuolė Ieva. Ir su egzaminais viskas bus gerai 🙂

  2. Mama turi kuo didžiuotis. Šaunuolė Tavo dukra. Džiaugiuosi.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.