Santaros klinikų rezidentė Miglė Gedminė pirmąją koronaviruso bangą prisimena su gniužulu gerklėje

Nusivylę valdžios sprendimais dėl karantino ribojimų žmonės kyla į protestus. Nepaisant kilusio chaoso, kovido skyriuose  dirbantys medikai kalba apie tai, kad dėl gausėjančio pacientų skaičiaus gali tekti riboti planines paslaugas. Pasak Santaros klinikų rezidentės, atmosfera ligoninėse kaista. Apie tai, ką reiškia dirbti rizikos sąlygomis, ką daryti, kad medicina regionuose pasikeistų, kalbamės su vaikų ligų gydytoja, rezidente Miglė Gedmine.

-Migle, esate rezidente Vilniaus Universiteto ligoninėje, Santaros klinikose, su kuo tenka susidurti dabartiniu metu ir kaip pasikeitė jūsų, kaip medikės, kasdienybė?

 -Taip, šiuo metu dirbu ir mokausi, kur jaučiamas šioks toks atokvėpis tarp pandemijos bangų. Šis metas nuo ikipandeminio laikotarpio skiriasi tuo, kad dirbdama vaikų skubiosios pagalbos skyriuje, priimu pacientus, kurie dažnu atveju negauna pagalbos pirminėje grandyje, kurie turi „užleistų“ ligų, taip pat tuos, kurių tėvai neleidžia vaikams atlikti SARS-CoV-2 tepinėlio iš nosiaryklės ar atvyksta nepasiskiepiję. Su pastaraisiais bendrauti yra sunkiau, tačiau mano, kaip gydytojos, pareiga yra pasirūpinti kiekvienu, pasistengti sumažinti nerimo lygį kiekvienam – tai ir darau, stengdamasi priminti apie skiepų svarbą, paaiškinti apie visiškai saugų ištyrimo dėl COVID-19 metodą.

 Niekada iki pandemijos pradžios nesu keitusi tiek pirštinių, kaukių, respiratorių ir chalatų. Niekada nejaučiau tiek rizikos dirbdama savo darbą, kiek jaučiu pandemijos laikotarpiu. Tačiau dabar yra nepalyginamai geresnis etapas už tą, kuomet būdama vaikų ligų rezidentė gydžiau suaugusiųjų COVID-19 pacientus, kurių buvo per daug ir  pagalbos buvo per mažai, kuomet kiekvieną budėjimą pranešdavau bent vienam žmogui, kad jo artimasis mirė uždusęs. Tą laikotarpį vis dar prisimenu su gniužulu gerklėje, nors turiu pripažinti – tai kartu buvo ir neįkainojama profesinė patirtis.

-Jau daugiau nei metus mes gyvename naujoje realybėje. Ką norėtumėte pasakyti tiems kurie kategoriškai netiki virusu?

-Manau, kad kategoriškai netikintiems nėra ką pasakyti, nes kalbėtis galima tik su norinčiais išgirsti ir apmąstyti. Pasaulyje prarasta milijonai žmonių, o dar daugiau žmonių persirgo sunkiai ir gali papasakoti.

Aš pati sirgau šia liga ir nors tai buvo lengva forma, subjektyviai jutau dusulį ne tik ligos metu, o dar mėnuo po jos. Silpnumas sergant buvo toks didelis, kad kėlė paniką.

 Ir nuovargis po tos ligos išliko ilgam. Kai kuriems liekamieji reiškiniai tęsiasi mėnesiais. Labai laimingi tie, kurie užsikrečia ir ištraukia laimingą kortą – nejaučia nei simptomų, nei liekamųjų reiškinių (kurie gali likti ir po lengvos ar besimptomės formos), tačiau yra ir kitokių – pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos poreikis, kuomet ligoninėse trūksta aparatų ir medikų, dializės aparatai patyrus pokovidinį sintromą – nes inkstai nustoja veikti. Nesuprantu, kuo čia galima netikėti ir kodėl žmonės mano, kad juos apgaudinėja.

 Bet po šitiek laiko jau ir nebesistengiu suprasti – stengiuosi tiesiog padėti tiems, kurie priima pagalbą. Taip pat stengiuosi kiekvienam, kuris turi klausimų apie šią ligą arba vakcinas, atsakyti geriausiai, kaip galiu.

-Kokia yra tikroji realybė tų medikų, kurie kasdien mato realius ligonius?

 -Kuomet man teko kasdien matyti COVID-19 sergančiuosius, realybė buvo tokia, kad negalėjau būti tikra, ar pacientai išsikapstys, nors gauna visą reikiamą gydymą. Mačiau labai daug pavargusių kolegų. Buvo sunku dirbti su besikeičiančiu personalu, nes komandos nariai susirgdavo, o ir pati nežinojau, ar neužsikrėsiu, vėliau – ar nepernešiu viruso artimiesiems namuose. Buvo daug baimės ir įtampos, mačiau labai daug kančios ir patyriau daug bejėgiškumo jausmo – manau, kad kelis mėnesius po darbo COVID skyriuose patyriau potrauminio streso sindromą. Dabar situacija kitokia – turime vakciną, turime geresnį supratimą apie tai, kaip gydyti šią ligą ir kaip išvengti jos plitimo, dėl to tikiuosi, kad panašūs scenarijai nebepasikartos. Bet turiu pasakyti, kad iš to laikotarpio išsinešiau ir nuostabią patirtį – komandinio darbo ir medikų bendruomeniškumo, savanorių atsidavimo apraiškų, naujų draugų ir labai daug medicininių žinių.

 Kartu tai leido pažinti regionų ligonines – Mažeikių ir Joniškio – kur susipažinau su auksinių rankų medikais, šviesiais ir nuoširdžiais žmonėmis, su darbo mažesnėse ligoninėse specifika.

 Prisilietimas prie šių nedidelių bendruomenių leido suprasti, kad grįžti į periferiją dar tikrai norisi – patirti tą bendruomeniškumą, labai gerą terpę sukurti ką nors reikalingo ir tvaraus. 

-Pasikalbėkime ir kita tema. Jums yra tekę dirbti ir Šiaulių ligoninėje, ar galima teigti, kad būtent ten rezidentams yra sunkiausios sąlygos? Ne paslaptis ir tai, kad būtent rezidentai, kaip buvo teigiama, masiškai išėjo iš darbo.

-Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbau daugiau, nei metus ir jokiu būdu negaliu teigti, kad rezidentams ten yra sunkiausios sąlygos – tai būtų netiesa vien dėl to, kad aš rezidentė buvau tik vaikų ligų skyriuose, kur man buvo ne tik nesunku, bet ir labai naudinga, aš išmokau labai daug.

 Neturiu jokios informacijos apie masiškai išėjusius rezidentus, tačiau negaliu kalbėti už visus. Manau, kad man dirbant RŠL buvo vidinės komunikacijos, lyderystės ir kitų problemų, tačiau, kaip rezidentė, aš to nepatyriau. Kita vertus, šioje įstaigoje tikrai buvo ir yra daug įsikerojusių ydingų praktikų, lemiančių labai prastą darbuotojų psichoemocinę sveikatą.

 Esu stebėjusi daug nenoro kalbėtis, agresyvumo apraiškų ir iš vadovų, ir iš jų darbuotojų. Nenoriu detalizuoti – žinau, kad atsakingos institucijos nagrinėja problemas remdamiesi ne gandais, o struktūrizuota analize, stengiasi šią situaciją pakeisti – tuo reikia pasidžiaugti.

-Ko šiandien reikia, kad Lietuva neprarastu gerų rezidentų, kurie nuoširdžiai eina tam, kad gelbėtų žmones?

 -Manau, kad labiausiai reikia įvairiapusės pagarbos gydytojui ir medicinos mokslui. Medicinos edukacija Lietuvoje nepateisina studentų ir rezidentų lūkesčio – tai rodo ir Jaunųjų gydytojų asociacijos, ir Valstybės kontrolės atlikti tyrimai. Žinoma, kad per daug metų nekokybiškų studijų jauni žmonės labai nusivilia ir atsiranda rizika, kad atsisveikins su Lietuva arba medicina.

Vėliau, likus gimtinėje, susiduriama su visuomenės nepasitikėjimu ir bendru sistemos apleistumu, taip užsisuka ydingas ratas – tarp pačių medicinos sektoriaus darbuotojų labai trūksta pagarbos sau ir motyvacijos keistis. Paraginčiau Lietuvos valdžios institucijas pradėti kreipti daug daugiau dėmesio į sveikatos sektoriaus darbuotojų gerovę – reikalingi dideli pokyčiai finansavimo, psichoemocinės būklės ir edukacijos prasme, o kolegoms ir sau linkiu didžiuotis savo darbu. Dar galiu pridurti, kad man rezidentūroje ir apskritai medicinoje labai trūksta mentorystės.

 Vienas didžiausių nusivylimų ir susitaikymų per pastaruosius metus buvo tai, kad labai retai atsiranda šalia tas „milžinas“ ant kurio pečių galiu, autoritetas, kuriuo galiu pasikliauti. Labai tikiuosi, kad tai pasikeis, o esant progai (sutikus mokinį ar studentą) stengiuosi tai keisti pati – padėti augti tiems, kurie ateis po manęs.

-Dirbate ir  Jaunųjų gydytojų asociacijoje. Su kokiais sunkumais rezidentai susiduria regionuose, ko reikia, kad regionai turėtų tinkama mediciną?

– Visų pirma, vis dar sunku yra patekti mokytis į regionus – atsakingi universitetai ir ministerijos vis dar neužtikrina proporcingo rezidentų judumo, nekuria kokybiškų rezidentūros bazių regionuose. Tai lemia, kad jaunos rankos ir protai pasilieka, daugiausiai, Kaune ir Vilniuje – per bent 10 metų viename mieste būsimas gydytojas įleidžia šaknis ir vėliau išdrįsti išvykti yra labai sudėtinga.

 Rezidentams besimokant netenka pažinti to regionų darbo ritmo – kur yra daugiau vietos nuoširdžiam ryšiui su kolega ir pacientu, kur glaudesnės bendruomenės ir labai mažai viską uzurpuojančios hierarchijos. Jei nebūčiau dirbus regione, aš net nesuprasčiau pačio profesinio darbo specifikos kitur, nei trečio lygio centruose, neturėčiau supratimo apie specialistų poreikį regionuose. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu rezidentų judumo problemos ims spręstis kartu su nauju medicinos edukacijos modeliu, grįstu pakopinėmis kompetencijomis.

 Kitos regionų problemos atsiremia ne tik į edukaciją, bet į tai, kad nėra kreipiama pakankamai dėmesio į tenykščių žmonių, bendruomenių poreikius – medicininių paslaugų teikimo planai yra iškreipti, nesusiję su tuo, ko gyventojams iš tikrųjų reikia, o labiau susiję su sistemos finansavimo ir specialistų planavimo spragomis. Kaip jau minėjau, tam tiesiog reikia pakankamai politikų ir visuomenės dėmesio šiai sistemai – problemos jau kurį laiką yra įvardintos, dabar reikia imtis veiksmų.

-Ar šiandien vis dar tikite, kad Lietuvoje medicinos situacija ir požiūris į medikus taps orus?

 -Manau, kad medicinos sektoriuje pokyčiai vyksta labai lėtai, bet jie vyksta – ir požiūrio į medikus, ir medicinos paslaugų kokybės prasme. Ir tai vyksta ne savaime. Yra daugybė žmonių, kurie atiduoda savo energiją tam, kad ateities kartos galėtų džiaugtis gera sveikatos priežiūra ir padėtimi visuomenėje. Pavyzdžiui, Jaunųjų gydytojų asociacijos alumnai dabar realizuoja savo idėjas ligoninių ar jų skyrių vadovų, ministerijų, idėjinių lyderių vaidmenyse visoje Lietuvoje ir tikiu, kad dirbdami kartu mes galime tuos teigiamus pokyčius paspartinti.

Tačiau reikia nepamiršti svarbiausio – situacija reikšmingai ims keistis tuomet, kai medikai patys atsigręš į save ir mokysis iš klaidų, nepriims netinkamų darbo sąlygų, reikalaus. kokybės ir pagarbos ir iš savęs, ir iš vadovų. Tiksliau tuomet, kai patys savyje atras tą pokytį, kurį nori matyti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Mindaugas Jonušas 

 

2 komentarai

  1. apsivemsiu, kasdien ir kas kelias minutes loja apie tą virusą, šlykštu

  2. Informacija naujos religijos sekėjams. Tikiu į virusą visagalį . Ir virusas tapo kūnu ir gyvena jis tarp tikinčiųjų.

Komentuoti: xxx Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.