Portretas įamžina ypatingo, nuopelnais pasižymėjusio žmogaus bruožus, šeimos narius, brangius žmones. Praėjusių šimtmečių portretai dvarų ar meno galerijose primena tuos, kurie gyveno, kūrė, kariavo, mokė išminties, mėgo tam tikro stiliaus aprangą, šukuosenas. Daugelį amžių skulptūrinis ar tapytas portretas buvo prabangos dalykas. Atsiradusi fotografija iliustruoja šeimos istoriją, lydi žmogų nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Nuo fotografo sugebėjimų priklauso, kokį giminės žmogų, rašytoją ar visuomenės veikėją matys būsimos kartos: oficialiai pasitempusį, šaltą ar žmogišką, linksmą, liūdną, nesusikausčiusį. Taigi, norint sukurti portretą, reikia ne tik sugebėti valdyti įranga, bet ir mokėti bendrauti su žmonėmis, turėti kantrybės ir sugebėti įlieti gyvybės į savo darbus. Apie tai kalbamės su fotografe portretiste Vilma.

– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias link fotografijos?

-Aš visada labai mėgau fotografuoti, pamenu kartu su tėčiu ant aukšto ryškindavom nuotraukas, man tai buvo kažkas stebuklingo. Tada labai mėgau vartyti šeimos albumus, nuotraukas archyvuodavau, rašydavau metus, atrinkdavau vykusias ir nelabai. Kad ir šiandien, mano kompiuteryje jau dešimtmečiais gražiai sunumeruotos visos nuotraukos, lengva rasti šventes, keliones ar portretus.

-Geru fotografu gimstama ar tampama?

-Manau gerą akį kompozicijai, šviesai, žmonių emocijai užfiksuoti turi daugelis, tačiau ne kiekvienas savyje atrastų kantrybės tuo užsiimti. Tai tarsi išbandymas, arba perdegi arba tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Nelabai įsivaizduoju, kad galėčiau atsisakyti fotografuoti žmones. Vien retušavimas man kaip meditacija, įsijungiu muziką, pasidarau arbatos ir sėdžiu valandų valandas prie portretų, man tai patinka.

-Ko reikia geram kadrui?

-Geram kadrui, manau, reikia žmogaus, norinčio pamatyti save fotografijoje, tada kantraus fotografo, gyvo akių žvilgsnio, galbūt emocijos ir – vualia. Net technikos aš nesureikšminu, taip pat gerai fotografuodavo mano senas fotoaparatas kaip dabartinis naujas. Svarbu aistra tai daryti. Ar fotografija tapo jūsų gyvenimo tikslu? Gyvenimo tikslu galbūt labiau priskirčiau ne darbą. Tikslas gali būti laiminga šeima, sveiki ir stiprūs artimieji. O darbas turėtų teikti malonumą, kad nebetektų daugiau abejoti savo pasirinkimu, jog darbas savaitgaliais neatrodytų kankynė. Aš manau taip.

-Patarkite, kaip atrasti save?

-Aš ilgus metus nesijaučiau gerai, nedžiugino darbo rutina, atrodė pats laikas mane atvedė į tikslą. Tiesiog reikėjo daugiau padrąsinimų iš aplinkinių. Įsiklausykite į savo nuojautą, dažnai ji neapgauna.

– Kokias klaidas dažniausiai darome fotografuodami?

– Fotografuodami dažnai nepasiruošiame, skubame. Kiekvienas žmogus nejaukiai jaučiasi prieš kamerą, reikia šiek tiek laiko susidraugauti. Aš kalbu apie portretus. Tinkama šviesa, fotoaparatas, makiažas, drabužis, labai svarbu tvarkinga šukuosena. Juk ir maisto gaminimui reikia tiek pat įdėti meilės, kad jis taptų skanus.

-Jei kas paklaustų, kas esi, kaip save pristatytumėte?

-Dabar save pristatau – portretų fotografe, kažkada labai susikuklinau taip sakydama, dabar jaučiuosi drąsesnė. Atskleiskite, kokia yra fotografo kasdienybė? Mano kasdienybė labai banguojanti, vis dar save mokinu susikurti rėžimą, ir poilsiui ir darbui. Turiu šeimą, du vaikus, šuniuką, draugus – visiems reikia dėmesio. Vis dar mokausi laviruoti.

-Jūsų palinkėjimas skaitytojams?

-Linkiu skaitytojams nebijoti svajoti, išbandyti save mėgstamos veiklos mokymuose, apie tai diskutuoti su artimaisiais. Svarbu pradėti, o tada viskas jau teka pasroviui, su meile.

Parengė  Mindaugas Jonušas