Pilkapių plėšikai sugrįžo į Aukštaitiją

 

Atokiuose Rytų Aukštaitijos miškuose esantys Čepeliškių I ir II pilkapynai (Zarasų rajone, Salako seniūnijoje) buvo savavališkai, nusikalstamai iškasinėti 2003 metais. Tuomet nukentėjo ne tik jie, kastuvais ir metalo ieškikliais buvo išniekinta keliolika Rytų Aukštaitijos pilkapynų. Šiemet gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos skyriaus pavelsosaugininkai suaktyvino monitoringą – patikrino daugelį Rytų Aukštaitijos pilkapynų. Pastebėta, kad vėl iškasinėtas Čepeliškių I pilkapynas. Sampilos viršuje – nesenos kasimo žymės. Paveldosaugininkai informavo policiją. Tikimasi ir geranoriškos piliečių pagalbos pastebėjus, kad pardavinėjami radiniai, kurie gali būti iš pilkapyno, kuris datuojamas IX – XII amžiais.

Apskritai Rytų Lietuvoje yra daugiausiai pagoniškus laikus menančių pilkapių. Ši kultūra gyvavo II-XII amžiuje. Dažniausiai laidojant palaikus buvo supilamos aukštos sampilos. Kaip yra rašęs archeologas Vykintas Vaitkevičius, vėlesniais laikais žmonės pilkapynus vadino ir milžinkapiais. Pilkapynai – svarbus archeologinis paveldas, jie įrašyti į Kultūros vertybių registrą, daugelis jų įtraukti į aukščiausią nekilnojamųjų kultūros vertybių registro kategorijų sąrašą. Paminklo statusą turintys Čepeliškių pilkapynai į Kultūros vertybių registrą įtraukti vienas – 1992, kitas – 1993 metais.

Pasak šiemet Čepeliškių I pilkapyną tikrinusio T. Žemaičio, iškasinėta buvo atokiame pilkapyno šiaurės vakarų pakraštyje, būtent viršutinėje sampilos dalyje, kur tikimasi archeologinių radinių.

Kaip yra rašęs archeologas Algirdas Girininkas, „Rytų Lietuvoje III – V amžiuje mirusieji laidoti nedeginti, pilkapiuose su akmenų vainikais ir žemės sampilais arba pilkapiuose su žemės ir akmenų sampilais. Aptinkama žmonių ir žirgų kapų. Įkapės: ginklai (pentiniai kirviai, ietys, kovos peiliai, skydai, dviašmeniai kalavijai), darbo įrankiai (ylos, pjautuvai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antsmilkiniai, antkaklės, smeigtukai, karoliai).

V – VI amžiuje įsigalėjo deginimo paprotys, VII amžiuje pilkapiai vietoj akmenų vainikų buvo juosiami grioviais. Žirgai laidoti sudeginti arba nedeginti, su aprangos detalėmis (žąslais, balno kilpomis, dekoratyvinėmis įvijomis, diržų sagtimis, pjautuvais). Žmonių įkapės: ginklai (ietigaliai, peiliai, kovos kirviai), darbo įrankiai (ylos, peiliukai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antkaklės, apgalviai, karoliai, smeigtukai).“

Daugumoje išlikusių Rytų Lietuvos pilkapynų įkapės negausios, nes mirusiųjų palaikus degindavo, ir taip išsilydydavo stiklo bei žalvario dirbiniai. Pilkapių plėšikai, naudodami metalo ieškiklius, 2003 metais iš iškastų vietų surinko viską – vėliau, tikrinant supiltas žemes nebuvo aptikti nė smulkiausi įkapių fragmentai. Tai bylojo, kad darbuotasi su galingais metalo ieškikliais.

Paveldosaugininkai prašo žmones, pamačius įtartinas veiklas pilkapių teritorijose, nedelsiant pranešti artimiausiam policijos skyriui ir taip užkirsti kelią tolimesniam archeologinio paveldo žalojimui.

Jūratė Mičiulienė

Čepeliškių I pilkapyne – nesenos kasimo žymės. Tado Žemaičio  nuotrauka

 

2 Komentarai

  1. Akivaizdu, kad archeologiniu paveldu domisi net tik specialistai, tyrinėjantys ir atskleidžiantys visuomenei kultūros raidos istoriją bet ir ”juodieji” iškasenų ieškotojai. Reikia pastebėti, kad archeologinio ir gamtos paveldo objektų išsaugojimui dar labai trūksta vietos savivaldos iniciatyvų. Nei seniūnijų nei savivaldybės administracija neišnaudoja savo turimų valdžios resursų tokiems paveldo objektams išsaugoti.

  2. Mačiau ir aš miškuose su ausinėm vaikšto.

Komentuoti: Turistas Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.