Jau kelinti metai Arklio muziejuje švenčiama Duonpelnio diena. Šventės metu prisimenami paprasti kaimo arkliai, su kuriais žmonės dirbo žemę ir užsiaugindavo duoną. Ankstesnėse šventėse muziejaus lankytojams buvo demonstruojami žemės arimo ir akėjimo darbai su arkliais, kaip sėjami žiemkenčiai, kepama ruginė duona, rodomi mėgėjų teatrų spektakliai ir filmai žirgų tematika. Žemės ūkio darbus lankytojams demonstravo Lietuvos sunkiųjų veislė arklių augintojas ūkininkas iš Karūnės kaimo Arvydas Pasmokis, andrioniškietis ūkininkas Arvydas Masys. Rugius sėjo malūnininkas iš Ramygalos Jonas Plučius, debeikietis malūnininkas Balys Sedelskis, Niūronių kaimo gyventojas Antanas Tumas ir technologijų mokytojas, muziejaus „Pintinių sodelis“ Sedeikiuose kūrėjas Kazimieras Morkūnas. Tačiau penktoji Duonpelnio šventė buvo kitokia nei praėjusios. Rugių sėti iš Vilniaus atvažiavo Valdorfo mokyklos trečiokai su mokytojais Vaida ir Mykolu.   

Valdorfo mokyklos pedagogai savo darbe remiasi antroposofiniu, žmogaus kaip dvasinių jėgų nešėjo, požiūriu į žmogų ir pasaulį. Jie švietimo ir mokymo pagalba siekia atverti vaiko galimybes, gebėjimą pažinti savo prigimtį, tiesą ir Dievą. Siekdami, kad vaikas užaugtų harmoninga asmenybe, šalia intelekto lavinimo mokytojai daug dėmesio skiria socialiniams bei meniniams įgūdžiams ir praktinei moksleivių veiklai. Valdorfo mokykloje labai svarbią vietą užima gamtos stebėjimas, žygių organizavimas. Buvimas gamtoje technologijų laikais yra gyvybiškai svarbus besivystančiam  žmogui.  Žaliosios Valdorfo mokyklos išskirtinumas – arkliai. Mokiniai  jais rūpinasi, jodinėja, iš jų mokosi.  Stebėdami gyvūnus, augalus ir besikeičiančią gamtą, kartu auga bei keičiasi patys vaikai.

Į paruoštą rugių sėjos lauką prie Striukų sodybos atskubėjo darnus klegančių vaikų pulkelis. Žemė jau išpurenta, bet muziejaus darbuotojas Vidmantas su sunkiųjų veislės arkliu Dobilu praarė keletą vagų, išakėjo žemę parodydamas, kad seniau visuose žemės ūkio darbuose pagrindinis žmogaus palydovas buvo arklys. Jeigu ankstesnėse šventėse prie plūgo stodavo ir sėklą į dirvą berdavo keli drąsesni dalyviai iš lankytojų tarpo, tai valdorfiukai rugių sėjos darbui pasiruošė visu rimtumu. Apsiavę kojas guminiais aulinukais, kiekvienas mokinys atsinešė po kibirėlį rugiams sėti.  Žinoma, trečiokams stoti prie plūgo dar anksti. Užteko Dobilą paglostyti, pavaišinti duonos rieke ar žolės kuokštu.

Darbe svarbiausia darna ir vienybė. Mokytojai Vaida ir Mykolas suskirstė vaikus į sėjėjus ir kaišytojus. Sėjėjai iš kibirėlių rugius sėjo į dirvą, o kaišytojai medžio šakelėmis žymėjo užsėtą plotą, kad sėjėjams antrą kartą nereikėtų veltui sėklos barstyti. Viduryje lauko vaikai apsikeitė rolėmis ir sėkmingai užbaigė darbą. Kartu su mokiniais muziejaus darbuotoja Vilė Mikučionytė padainavo apie sėją liaudies dainų, kad rugiai vešlūs užaugtų. Visi mokiniai išbandė sėjos darbą ir pajuto, ką reiškia berti sėklą į drėgną žemę. Kiti net paragavo rugių, nes sėjo ekologišką sėklą. Pabaigoje talkininkai susirinko į Aukštaitišką  gryčią.  Stiprinosi suneštinėmis patalkio vaišėmis: sumuštiniais, rugine duona, žolelių arbata. Šventė buvo kukli, bet tikra ir nuoširdi.

Valdorfo mokyklos trečiokų pasėti rugiai jau sudygo. Tikėkimės, kad jie sėkmingai peržiemos ir kitų metų vasarą vėl susitiksime Rugių kirtimo šventėje. 

Egidijus Musteikis