Papildysime. Þmonės pastoviai bauginami

Šiandien „Nykščių“ redakcija kol kas gavo dviejų kandidatų rinkimuose į LR Seimą nuomones apie tai, kas verčia kraštiečius emigruoti ir ką reikėtų daryti, kad procesas liautųsi.
Ričardas Sargūnas
Þmonės savo šalyje nori jaustis saugūs ir reikalingi. Jie nori dirbti ir uždirbti. Tačiau pažiūrėkime, kas darosi šalyje.
Provincijoje uždarinėjamos mokyklos, pašto skyriai, ambulatorijos. Þmonės maksimaliai atitolinami nuo valdžios institucijų. Þmonių poreikiai ir jų problemos mažai kam rūpi.
Šalyje visi ūkio sektoriai vykdo nuolatines reformas, kurių dalį aš pavadinčiau tiesiog destrukcija ar sabotažu.
Kasmet prarandame po vieną miestą aktyvių ir darbingų gyventojų. Greitai neliks kam mokėti mokesčius ir kurti šalies bendrąjį vidaus produktą.
Nuolat eskaluojama per media priemones ir žiniasklaidą, jog šalis yra pavojuje, reikia ruoštis karo veiksmams ir pan.
Kas norės investuoti šalyje , kur viskas reformuojama, kur vykdomos neapibrėžtos ir neaiškios įvairios programos, kur yra nuolatinis žmonių rūpestis dėl pensijų ir jų dydžio.
Kriminalinės laidos yra televizijų programų tinklelių prioritetuose, nes kitaip bus žemi žiūrimumo reitingai.
Visa tai ir formuoja jauniems žmonėms mintį, kad svetur jie bus labiau laukiami ir kitų valstybių socialinė sistema labiau rūpinsis jais ir jų problemomis.
Egidijus Baltušis
Emigracijos problema jau yra įaugusi į mūsų kultūrą ir tai, ko gero, smukus ekonomikai, tampa tradicija. Tas pats buvo prieškariu ir dar ankščiau. Be abejo, prieškario laikais išvykimas nebuvo toks masinis. Kas lemia, kad išvykstama į turtingesnes šalis, tai atviras klausimas: skolos, noras vėliau sugrįžti ir susitvarkyti savo gyvenimą; kai kurie prisiekinėja niekada nebegrįžti, tačiau tai tik nuotaikos. Blogesnė tendencija dėl gabesnio mūsų jaunimo, kuris ten pasiima kreditus studijoms ar pragyvenimui ir tampa priklausomi nuo bankų. Tas politinių partijų ir kandidatų "piarinis" verkšlenimas dėl Lietuvą apėmusios emigracijos yra daugiau veidmainiavimas nei problemos sprendimas, o jų sprendimo siūlymai… man būtų lengviau rasti pulsą ant protezo nei logikos tai ką jie siūlo: ką mes tokio verto jiems galėtume pasiūlyti, kad visi grįžtų atgal? Sutiksite – ši emigracija tai esamų ir buvusių valdžioje politinių partijų darbo pasekmė. Èia retorinis klausimas jums Anykščių – Panevėžio rinkėjai, ar balsuosite už tuos kurie jums melagingai žadės atvesti užsienio investuotojus į Anykščius ir tvarkys jūsų miesto infrastruktūrą, nors tai jūsų savivaldos tarybos nariu kompetencija. Ar klausite kaip jie balsuos seime už pinigų švaistymą ginkluotės pirkimui, pensijinį amžių didinti ar ne, pirksime ar ne pigią Astravo AE elektrą, sankcijas Rusijai už ar prieš, Lietuvišką banką už ar prieš, homoseksualų santuokas, ar susigrąžinti Sodros pinigus iš Skandinavų bankų pensijų fondų, už naujas migrantų kvotas,.. arba kodėl partijos žadėjusios darnų šeimų gyvenimą, taip vieningai priėmė tą nelemtą vaikų atėmimo iš šeimų įstatymą ir nebuvo nė vieno krikščioniško balso prieš? Paprastai pats didžiausias niekšas savo darbų pasekmes visada įvardina kaip nežinia iš kur atsiradusias sudėtingas aplinkybes. Pats laikausi tokio požiūrio: yra logika ketinimų ir yra logika aplinkybių, o aplinkybių logika visada dominuojanti. Reikia susitaikyti, kad problemos sprendimo būdas paprastas nebus ir tai mums kainuos daug bei truks ilgai. Matote, viskas priklauso nuo to, ar mūsų valdžia turi strateginį planą kaip veikti, ar tik kaip visada pasimetusi improvizuos? Kaip pavyzdį pateiksiu Lenkijos situaciją. Lenkija per ateinančius penkerius metus iš ES struktūrinių fondų gaus apie 106 milijardus eurų. Yra problema – Lenkija taip pat netenka savo jaunosios kartos, kuri išvyksta į užsienį. Šioje šalyje tam reikalui trūksta intelektualios ir darbo jėgos. Èia Lenkijos valstybininkų elitas pasinaudojo situacija, vykstančia agonijos apimtoje Ukrainoje, kur didžiausia problema sužlugusi ekonomika ir nedarbas. Lenkija dar 2014 metais įsteigė begalę aukštojo mokslo studijų jauniems ir gabiems ukrainiečiams, išsprendė jiems pilietybės suteikimo klausimą. Šitaip Lenkija su ukrainiečių pagalba, kurių planuoja pasikviesti apie 10 milijonų, be didelio vargo įsisavins tuos ES struktūrinius fondus, nes Lenkijos planai labai ambicingi: tai robotizacijos, kosmoso pramonė, saugumo technologijos… Vėliau, o tai tikrai atsitiks, gyvenimo kokybė kris senutėje Europoje dėl strategijos nebuvimo Briuselio vadovų galvose ir už jų stovinčio banko Goldman Sachs, kuriam pavedė ,,didieji žaidėjai“ kuruoti ES projektą. Vėliau, po kokių 10 metų, visi lenkai bus kviečiami sugrįžti į suklestėjusią tėvynę, kad toliau prisidėtų prie jos puoselėjimo. Aš tai vertinu, kada valstybininkai turi strategiją ir taktiką veikti pagal aplinkybes ir siekti tikslo.
O ką galėtume daryti mes? Siūlau porą žingsnių: 1. Tai  pasirūpinti savo vaikais kaip kandidatais išvykti,  viskas priklauso nuo to, ko mes juos išmokysime ir įdėsime jiems į galvas. Ne tik pinigai viską lemia – vaikas turi gauti supratimą apie valstybę, tautą, jos ekonomiką, finansus,  patriotiškumą, meilę  savo tautai ir žemei.  Ir ne dešros ilgis yra žmogaus tikslas. Kada švietime atsakymus jaunajai kartai duoda tokie kaip Bumblauskas ar ekstremistiškai liberalių pažiūrų Šakalienė, tada nieko gero laukti neverta. 2. Dalis mūsų emigravusių piliečių, turinčių verslininko savybių tampa mūsų prekių eksportuotojais į tas šalis, kuriose jie dabar gyvena. Būtina jiems sukurti šansą padėti verslą pradėti ir čia, Lietuvoje, čia gaminam, o eksporto rinkos ten. Iš pradžių reikia kardinaliai pakeisti įmonių steigimo ir likvidavimo įstatymus, nes dabartiniai yra absurdiški. Jei verslas žlunga ir pakliūni į bankroto administratorių rankas, tai antrą kartą verslo nepradėsi nei už ką. Kitas žingsnis – padaryti įmonės veiklą pirmus metus be mokesčių, išskyrus soc. draudimą. Nepavykus, verslo įmonę leisti likviduoti supaprastintu būdu, kitą kartą tokį procesą be mokesčių pirmus metus leisti, pakartoti tik po 5 metų, kad nepiktnaudžiautų ir paskutinį, 3 kartą, dar po 10 metų. Reikia ruoštis perspektyvai, kad ir vėl gali tekti grįžti prie savo Lito, o emigrantų perlaidos giminėms į Lietuvą gali būti kaip gaivus gurkšnis palaikyti valstybės finansus ir ekonomiką. Tokiai valstybei kaip Gruzija emigrantai perlaidomis suneša iki 26% BNP (Bendras nacionalinis produktas), Ukrainai 12%, o toks yra Ukrainos Grivinos valiutinis rezervas. Šitą su emigracija teksiančią spręsti problemą aš galėčiau palyginti su sunkiomis pagiriomis, kurios visada ateina, pasibaigus nerūpestingoms išgertuvėms. Pabaigai reikėtų pridurti, kad mano valstybės vizijoje privalo būti lietuviškas bankas ir savi pinigai, bet tai jau kitos temos dalis.
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.