Kandidatai į Seimą toliau atsakinėja į „Nykščių“ redakcijos klausimą, kaip vertina „valstiečių“ inicijuojamą urėdijų reformą. Gavome Editos Tamošiūnaitės, Egidijaus Baltušio ir Mindaugo Pauliuko atsakymus.
Vakar vakare Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui visgi pavyko miškų pramonės pertvarkos planą pristatyti Seimo nariams. Pagal jį vietoj 42-ejų urėdijų turėtų likti 25-ios. Tikimasi, kad tai per metus leistų sutaupyti apie 13 000 000 Eur, o tuo pačiu atsirastų galimybė padidinti atlyginimus miškininkams.
Edita Tamošiūnaitė
„Siekiant didinti miškų urėdijų veiklos efektyvumą ir pelningumą, tam tikros reformos yra būtinos, bet nemonopolizuojant šio sektoriaus. Šiuo metu Lietuvoje veikia 42 savarankiškos miškų urėdijos, kurių veikla nėra nuostolinga ir problematiška. Įgyvendinant reformą, visų pirma, reikėtų efektyvinti valdymą, užtikrinti skaidrumą, įgyvendinti vieningą investicijų politiką, diegti inovacijas miškų ūkyje, nenaikinant miškų urėdijų. Lietuva siekia narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), bet šį tikslą pasiekti galima įgyvendinus tam tikrus pokyčius. Mano įsitikinimu, reikia gryninti ir atsisakyti dubliuojančių funkcijų, sujungiant Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą, paliekant vieną instituciją, kuri formuotų valstybinę miškų politiką ir vykdytų gamtosauginę veiklą.
Taip pat svarbu, kad nemažėtų miškininkų, eigulių, t.y. tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius, išsaugant mūsų didžiausią turtą – miškus ateinančioms kartoms“, – vakar vėlai vakare savo nuomonę išdėstė E. Tamošiūnaitė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos kandidatė.
Dar vėliau atsakymą atsiuntė Egidijus Baltušis.
„Stebint šitą valdžios ir miškininkų ginčą dėl urėdijų likimo, iš pirmo žvilgsnio pastebiu, kad vyriausybė bando restruktūrizuoti šitų urėdijų veiklą. Valdžios deklaruojamas tikslas – išlaidų ir valdininkų mažinimas – statistikai, be abejo, bus kuo pasigirti, tačiau praktiškai iš šios reformos, vargu, ar bus efektas.
Esu susipažinęs su valstybės biurokratų darbo praktika, kuri išsiskiria nuo komercinių ar privačių įmonių veiklos savo nerangumu, strategijos nebuvimu arba iš vis be jokio loginio paaiškinimo, kam visa tai daroma, trūkumu. Toks apibūdinimas labai tinka, lyginant privačias ir valstybines įmones. Jeigu privačios įmonės vadovas žino, koks jo ūkio turtas, ką jis gamina, kur parduoda, kokie jo rezervai, kokia jo finansinė padėtis, čia dirbama kontroliuojant savo išlaidas ir pajamas. Taip dirba tikras šeimininkas. Šių dienų politinių partijų ekonomikos ,,guru“ retransliuoja aukštų ir daugumai sunkiai suprantamas frazes, kaip BVP ar makroekonominių rodiklių didėjimas, perkamosios galios augimas, pinigai šen – pinigai ten, pinigų srautai ir kaip palankiau gauti kreditus.
Grįžkime prie klausimo esmės. Man teko išgirsti buvusios konservatorių finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentarą, kad valstybinių įmonių, kartu ir urėdijų veikla būtų efektyvi, veiksminga, tenkintų gyventojų interesus ir dar viso to tikslas finansinė grąža. Jos teigimu, yra tikslas įstoti į Ekonominio Bendradarbiavimo Plėtros Organizacija (EBPO), o tam reikia parodyti, kad valstybinės įmonės yra valdomos efektyviai. Prie ko čia EBPO? Reiškiasi iki EBPO valstybę galime valdyti kaip papuola, o kada yra politinė valia stoti į EBPO, tada mes imsimės radikalių žingsnių. O ji dar buvo, kaip teigiama, stipri finansų ministrė… Banalu, prisiminkime kiek mums kainavo konservatorių atominės elektrinės propaganda.
Aš šioje vietoje pastebiu valdžios nesugebėjimą spręsti valstybinių įmonių ekonominį gyvybingumą, nes visur dominuoja politiniai interesai virš ekonominių. Paprastai po visa šia restruktūrizacija slypi ir daugiau galimybių ateityje pasisavinti valstybinius miškus, o kiek tokių istorijų buvo, kada asmuo negali susigrąžinti savo senelių miško ir mato, kaip valdininkai tą mišką perleidžia kitam GERAM ÞMOGUI, kuris jo akyse baigia iškirsti tuos šimtamečius medžius. Þinoma, čia tik emocijos. Noriu paklausti tos nuskriaustosios pusės, kuri jau akivaizdžiai mato, kad netrukus bus išmesta į gatvę. Kokią jūs siūlote alternatyvą? Šioje praskolintoje valstybėje su sustingusia ekonomika dabar kritiškai trūksta biudžeto lėšų, patys perleidome Briuseliui tvirtinti savo biudžetą ir šiandieninė valdžia tokioje situacijoje turi labai mažas manevro galimybes. Dabar aš matau tik valdžios planą A, o oponentų plano B nėra, jei oponentų planas B – nieko nekeisti, tada problema tik blogės. Ar yra planas ir tikslas, kaip šitos urėdijos komerciškai galėtų išsilaikyti, ar tai neįmanoma ir šitas sektorius turi būt dotuojamas, o jei nebus dotuojamas, kas tada? Aš matau, kad mūsų valdžios linksmiems vyrukams tai per sudėtinga: geriau nueiti primityviu keliu atleidžiant darbuotojus ir sustambinant urėdijas – taip bus sutaupyta lėšų iš atleisto personalo atlyginimų.
Kas man kelia didžiausia nerimą dėl Lietuvos miškų, tai yra tai, kas klostosi šių dienų Ukrainos Karpatuose. Ta Europa, kuri save pristato kaip ekologijos lyderė ir gamtos puoselėtoja, vardan savo komercinių interesų šantažuoja esamą Ukrainos valdžią dėl leidimo apvalios medienos eksportui į ES su galimybe suteikti kreditus Ukrainai. Briuselis šiuo metu atviru tekstu diskutuoja apie ateityje būsiančias kelių ekonominių greičių Europos valstybes ir neslepiama, kad visada bus neturtinga Rytų Europa. Šioje vietoje siūlyčiau prisiminti ir Briuselio primetamus ultimatumus Lietuvai nuimti žemės pardavimo saugiklius, todėl šita urėdijų restruktūrizacija – tai dar ne paskutinis iššūkis, kurį Lietuvai teks spręsti…“, – tokiais pastebėjimais, atsakydamas į klausimą, pasidalino Lietuvos liaudies partijos atstovas.
Mindaugas Pauliukas, pats save išsikėlęs kandidatas.
„Urėdijų reformą vertinu dvejopai, kadangi optimizuoti valdymą būtina, tačiau tikrai ne tokiais metodais ir tikrai ne tokiu būdu. Kaip visuomet trūksta visuotinio susitarimo, diskusijos, situacijos analizės. Eilinį kartą yra parodomas komunikacijos tarp sprendimo priėmėjų bei visuomenės trūkumas. Eilinį kartą nėra ilgalaikės, visuotinai priimtos, strategijos kuri situaciją vertintų plačiąja prasme, o ne siauru interesu. Tačiau kaip ir minėjau pradžioje – valdymo optimizavimas reikalingas“, – tokiomis įžvalgomis pasidalino dar vienas pretendentas į Seimą Anykščių – Panevėžio rinkimų apygardoje.
Valentinas Šapalas, pats save išsikėlęs kandidatas.
„Nesu labai įsigilinęs į šios reformos detales, bet kiek žinau iš spaudos ir kitų šaltinių, iš pasikalbėjimų su miškininkais, girininkais, šiandien sakau, kad nepritariu tokiai skubotai urėdijų reformai, nes:
– nėra suprantami ir aiškūs šios reformos tikslai ir siekiai;
– reformos klausimas nėra tinkamai išdiskutuotas visuomenėje;
– iš dabar turimos informacijos yra aišku, kad įvykdžius šią reformą bus atleista nemaža, o gal ir didžioji dalis šioje srityje dirbančiųjų, dėl to šalyje didės bedarbystė, dalis buvusių darbuotojų bus paskatinti emigruoti, o tai yra neleistina;
– didelio kiekio darbuotojų atleidimas padidins bedarbių skaičių, o tai sukels neigiamas socialines pasekmes (reikės mokėti atleidimo iš darbo išmokas, vėliau bedarbio pašalpas ir kt.);
– socialines pasekmes privalės likviduoti valstybė ir tai yra nenaudinga tiek pačiai valstybei, tiek visuomenei;
– visiškai neaišku, niekas to negali užtikrinti, kad įkurta monopolinė įmonė ir jos laikini padaliniai dirbs geriau nei dabar dirba urėdijos;
– veiklos miškų tvarkymo srityje monopolizavimas pats savaime turi neigiamą įtaką šios ūkio šakos vystymui;
– iš turimos informacijos galima manyti, kad bus einama Latvijos keliu, miškų tvarkymą ir medienos gamybą bei realizavimą atiduodant į privačias rankas, kas paskatins Lietuvos miškų besaikį parceliavimą, tinkamai nesirūpinant miškų atkūrimu, nes privačiam verslui svarbus tik pelnas, savi interesai;
– nėra aiški šios reformos nauda valstybei, šioje ūkio srityje dirbantiems žmonėms;
– nėra paskaičiuoti reformos nuostoliai, kurie, neabejotinai, atsiras dėl jos, neaišku, ko bus daugiau naudos ar nuostolių;
Þinau, kad kai kuriose urėdijose yra netvarkos, piktnaudžiavimų padėtimi ir pareigomis, todėl yra būtina sustiprinti urėdijų priežiūrą (tą turi atlikti tam skirtos valstybės institucijos) ir griežtai bausti nusižengėlius, jei tokių yra ar bus nustatyta, tačiau tai nereiškia, kad būtina skubotai, gerai neapgalvojus sunaikinti dabar veikiančią urėdijų (miškų priežiūros, tvarkymo) sistemą.
Atsižvelgiant į tai, būtina šią reformą atidėti ir tęsti diskusijas visuomenėje, aiškinantis jos tikslus, naudą bei praradimus, atvirai kalbėti apie šios svarbios Lietuvos ūkio šakos tolimesnį vystymą“, – rašoma jokiai partijai nepriklausančio kandidato redakcijai atsiųstame atsakyme.
Romualdas Gėgžnas
„Be abejo, reforma yra pribrendusi, tačiau Seimo Tvarkos ir teisingumo frakcija turi savo požiūrį, teikdama įstatymo projektą. Reikia konstatuoti, kad dalis urėdijų dirba nuostolingai arba tiesiog per mažos, kad dirbtų pelningai. Mūsų nuomone, būtent tokias urėdijas reikėtų jungti su kitomis, tuo būdu bendrą urėdijų skaičių mažinant iki 25 – 28. Viena iš tokių jungimo sąlygų – palikti dirbti gamybinį personalą ir atkreipti dėmesį į tokių sustambintų urėdijų efektyvų administracijų darbą“, – į trumpai klausimą atsakė dar vienas kandidatas į Seimą.
{mosloadposition trade}
