Muziejininkai tiria daugiau kaip 2000 rašytojo Kazio Inčiūros laiškų palikimą

Daugiau kaip 2 tūkstančiai laiškų, kuriuos per dvidešimt paskutiniųjų gyvenimo metų gavo, skaitė ir saugojo rašytojas Kazys Inčiūra (1906–1974). Tokį naują eksponatų fondą šiuo metu tiria ir tvarko A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkai.
Po rašytojo mirties kelis dešimtmečius šiuos laiškus kaip perimtą brangų vienišo dėdės palikimą saugojo K. Inčiūros giminaičiai. Keičiantis kartoms, jo paties surūšiuotos ir kruopščiai surištos korespondencijos paketai buvo atiduoti K. Inčiūros atminimą Troškūnų krašte globojusiai mokytojai Birutei Čielienei.
Pedagogė lituanistė, įvertinusi epistolinio palikimo išliekamąją vertę, perdavė visus laiškus toliau saugoti Muziejui Anykščiuose.
Muziejininkei Raimondai Sakalauskaitei susipažinus su laiškų rinkiniu, paaiškėjo, kad tai 1952–1971 metų korespondencija: ne tik laiškai ir sveikinimai su vokais, bet ir atvirlaiškiai bei kitokie asmeniniai užrašai, rašteliai ir kvietimai. Didžiąją daugumą sudaro korespondencija, adresuota K. Inčiūrai, bet rinkinyje yra ir jo rašytų laiškų – kol kas nežinia, ar jie liko neišsiųsti, ar vėliau pateko į rašytojo giminių saugotą rinkinį.
Bene vertingiausias laiškų rinkinio fragmentas – apie 300 laiškų, kuriuos įvairūs asmenys parašė ir nusiuntė K. Inčiūrai į lagerį. Rašytojas 1952–1956 m. buvo kalinamas Tavdos lageryje Sverdlovsko srityje (Rusija), ten gautus laiškus kalinys kaupė, saugojo, o paskui visus juos parsivežė į Lietuvą. Tarp kitų artimųjų ar bičiulių laiškų į lagerį išliko ir K. Inčiūros motinos rašyti laiškai sovietų valdžios įkalintam sūnui.
Savitą Lietuvos teatro istorijos fragmentą liudija K. Inčiūros bičiulio Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Barčo jam rašyti laiškai, susirašinėjimas su aktore Stefa Nosevičiūte ir Šiaulių dramos teatro režisieriumi Kaziu Tumkevičiumi. Anykščių tematika atsiveria laiškuose, kuriuos jam rašė anykštėnė kraštotyrininkė Ona Tuskenytė ar rašytoja Bronė Buivydaitė, Anykščių bibliotekininkės ir Troškūnų mokyklos bendruomenės atstovai. Laiškai liudija artimus K. Inčiūros ryšius su žinomais jaunesnės kartos rašytojais Eugenijumi Matuzevičiumi ir Vytautu Sirijos Gira.
Dauguma laišku atspindi XX a. antrosios pusės giminių epistolinio bendravimo ir kasdieniškosios buities kultūrą: giminės pasakojo dėdei apie savo gyvenimą, kaskart nepamiršdami pakviesti jį į svečius, pradžiugindami geromis naujienomis ar pasidalindami rūpesčiais.
K. Inčiūros laiškų fondas papildys Muziejaus rinkinius, jo skaitmenines kopijas ateityje bus patogu skaityti kultūros istorijos tyrinėtojams.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
T. Kontrimavičiaus nuotraukose – K. Inčiūrai adresuotų laiškų fragmentai.

4 komentarai

  1. Kas čia per profesija „nuziejininkai“?

  2. Pas mane dar daug jo laisku yra. Jei mokes pinigus, parduosiu. Dykai – ne. Nebera Zasienes – muziejininkes elito atstoves, kas tuos laiskus paskaitys???

  3. Tamystėlei stiprūs senatvinės demencijos požymiai – kaupti svetimus daiktus ir namuose daryti smirdantį šiukšlyną… 🙂

  4. Daug istorijos ir laisku ir knygu like pas mus, kafangi buvo giminaitis.

Komentuoti: Jadze Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.