Kai valstybinės mokyklos užsidarinėja, veiklūs žmonės kuria kitokias mokyklas. Šventosios upės mokykla – pirmoji nevalstybinė mokykla Anykščių rajone, veikianti pagal nestandartinius ugdymo principus. Mokykla, pernai atvėrusi duris, pasižymi tvirta vertybine sistema, išradingais pedagogais ir svarbiausia – į vaiką orientuota mokymo kryptimi.

Viena svarbiausių mokyklos vertybių yra bendruomeniškumas. Pedagogai, vaikai ir tėvai yra suformavę tvirtą ryšį, kai kiekvienas dalyvis – visapusiškai įtraukiamas į ugdymo procesą. Mokyklos bendruomenės nariai nuolat susitinka ir kartu aptaria kylančius klausimus. Kiekvienam vaikui skiriamas asmeninis dėmesys, išklausomi jauno žmogaus poreikiai.

Apie mokyklos atsiradimą, vertybes, ugdymo metodus ir principus kalbamės su Šventosios upės mokyklos įkūrėjais bei mokytojais – Aušra Baltrūniene, Benediktu Laurinavičiumi, Inesa Laurinavičiene ir Pauliumi Briedžiu.

• 

–Papasakokite, apie Šventosios upės mokyklos pradžią: kokios yra mokyklos ištakos? Kaip gimė idėja steigti netradicinę mokyklą? Kas buvo mokyklos iniciatorius?

Aušra: Mokyklos įsikūrimą iniciavo kelios šeimos, atsikėlusios gyventi į Anykščių rajoną, besidominčios nestandartiniu gyvenimo būdu. Joms kilęs poreikis vaikus ugdyti remiantis darniu, sąmoningu požiūriu į supančią aplinką, paskatino kelti netradicinės mokyklos idėją.

Inesa: Mokykla startavo tik šį rudenį, tačiau pirmoji jos užuomazga buvo prieš kelis metus, Anykščiuose įkūrus Valdorfo grupę viename iš darželių. Vėliau, vaikams augant, natūraliai kilo poreikis netradicinei mokyklai.

Benediktas: Rajone esančių mokyklų darbo metodai, požiūris ir mokytojų elgesys su mokiniais mūsų netenkino. Visų pirma, vienam mokytojui dirbti su trisdešimčia vaikų klasėje nėra produktyvu. Antra, susidaro toks įspūdis, kad valstybinėse mokyklose pagrindinis pedagogų uždavinys ne ugdyti vaikus, o siekti tam tikrų akademinių rodiklių. Trečia, nesutinku, kad kiekvienas vaikas, griežtai nustatyta tvarka, turi išmokti skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Juk vaikai individualūs, skirtingais tempais siekia rezultatų. Kai mokykla nėra orientuota į vaiką, jo asmeninius poreikius, motyvacija siekti žinių krenta, mokymosi procesas jam tampa nemalonus. Mums svarbu, kad vaikai eitų į mokyklą, kurioje pasirinkti metodai yra vaiką ugdantys, o ne žlugdantys jo asmenybę.

–Kodėl mokykla atsidarė tik dabar, o ne prieš kelis metus, kaip buvo planuota?

Benediktas: Mokyklą atidaryti tai ne malkų krūvą priskaldyti. Anuomet, kurdami mokyklą susidūrėme su galybe iššūkių: finansai, patalpų klausimas, tėvų neužtikrintumas, tai problemos, kurių sprendimo ieškojome kelis metus. Ši mokykla – jau kitokia, nei bandyta atidaryti 2019-aisiais, einant laikui stipriai paaugome, Valdorfo pedagogika mums liko artima, tačiau vien ja vadovautis nebenorime. Per porą metų, domintis, stiprėjant ir augant, susidarė kritinis energijos kiekis, leidęs įveikti tą kartelę, kuri ankščiau mus sustabdė.

Aušra: Per porą metų mokyklos poreikis niekur nedingo, vis daugiau jaunų šeimų, turinčių tam tikras vertybes, keliasi gyventi į Anykščių apylinkes. Šios šeimos pradėjo kelti mokyklos klausimą, domėtis, tad suteikėme joms galimybę leisti vaiką į kitokią, neformalią mokyklą. Dar labiau mokyklos poreikį užaštrino susiklosčiusi pandeminė situacija ir jos metu atsiradę iššūkiai vaikams bei tėvams, tai dar labiau paspartino procesus.

–Kur šiuo metu įsikūrusi mokykla?

Aušra: Patalpų mokyklai ieškojome labai plačiai. Iš pradžių prioritetas buvo Anykščių miestas, apžiūrėjome daug variantų, iki šiol glaudžiai bendradarbiaujame su savivaldybe, kuri gelbėjo paieškose. Tačiau, jų siūlytos patalpos turėjo įvairių trūkumų – sunkus privažiavimas, reikalingas remontas, nešildomos patalpos ir panašiai.

Vieną dieną, su mokykla nesusijusiais reikalais lankėmės Burbiškio dvare, pamatėme ten išsaugotą mokyklos klasę, kilo mintis pasikalbėti su dvaro savininkais. Jie į mūsų idėją sureagavo labai teigiamai, galiausiai užmezgėme puikų santykį ir patalpas gavome labai geromis sąlygomis. Esame dėkingi už suteiktą progą vaikams augti tokioje įkvepiančioje aplinkoje. Mums leidžiama naudotis didžiąja dvaro pirmo aukšto dalimi, įsivedę keletą su saugumu susijusių taisyklių, žaidžiame ir mokomės dvaro menėse. Didžioji pamokų dalis vyksta klasėje, išsaugotoje iš tų laikų, kai čia veikė vidurinė mokykla. Restauruodami dvarą, šią klasę savininkai sąmoningai paliko, kaip muziejinę erdvę, todėl mintis, kad šioje patalpoje vėl šurmuliuos vaikai, jiems buvo patraukli.

Inesa: Nuo pat pradžių ieškojome tokios vietos, kur aplinka padėtų ugdymo procesui, atitiktų mūsų vertybes. Šiuo metu turime itin ugdančią aplinką: vaikams, atvykus į mokyklą juos pasitinka dvaro šunys, katė bei papūga Žakas. Vaikams tai padaro stiprų įspūdį, žadina vaizduotę. Taip pat ir dvaro parkas, skulptūros… Viskas aplink įkvėpia ir moko.

–Dažnai minite mokyklos vertybes, papasakokite plačiau – kokios jos?

Aušra: Kertinė mokyklos vertybė yra orientacija į vaiką, vaiko raidą. Siekiame, kad žinių troškimas nedingtų mokykloje, bei nebūtų užmuštas nelanksčios ugdymo sistemos. Mums svarbu, kad vaikas į mokyklą eitų su noru, būtų žingeidus, užsidegęs.

Taip pat, mokyklos neįsivaizduojame be stiprios vaikų, tėvų, mokytojų bendruomenės: tik šių trijų elementų sinergijoje gali vykti kokybiškas ugdymo procesas. Labai svarbu ir mokytojai, suprantantys ir gebantys dirbti pagal netradicinio mokymo konceptą, mokyklos vertybes pritaikantys praktiškai. Ir galiausiai, artimas ryšys su gamta – tarsi mokyklos vizitinė kortelė.

Benediktas: Itin daug dėmesio skiriame vaiko individualumui, jo vystymosi tempui, brandai einamuoju laikotarpiu. Siekiame, kad vaikas stiprintų ryšį su savimi, su mokykla, tėvais ir aplinka. Nuo pradinių klasių kviečiame vaiką į pasaulį žvelgti sąmoningai, siekiame, kad vaikas suprastų, kodėl reikia eiti į mokyklą, rastų vidinę motyvaciją mokytis, patirtų atradimų džiaugsmą.

–Ką galėtumėte pabrėžti, kalbėdami apie mokymo metodus?

Benediktas: Mokymąsi deriname su vaiko gebėjimais, taikome metodus, kurie vaikui padeda tapti aktyviu ugdymo proceso dalyviu. Kadangi mokykloje nedaug vaikų, galime procesus stipriau individualizuoti, pvz.: kažkuriam vaikui atsiranda poreikis išmokti rašyti be klaidų, tuomet ir skiriame tam didesnį dėmesį. Kitas vaikas išreiškia poreikį stiprinti kompetencijas matematikoje – tuomet atitinkamas dėmesys skiriamas šioms žinioms stiprinti. Žvelgiame į vaiką plačiau, susipažįstame su jo popamokine veikla: hobiais, pomėgiais, kuriuos integruojame į ugdymo procesą. Didelį dėmesį skiriame vaikų tarpusavio santykiams, spręsdami tarp vaikų kylančius konfliktus remiamės nesmurtinės komunikacijos (arba kitaip empatinio bendravimo) principais.

Inesa: Mūsų mokykla veikia pagal bendrojo ugdymo programas, tik mokymo procesą aplipdome kūrybiškomis užduotimis. Mokomės skirtingais metodais, nesiremiame viena pedagogikos kryptimi. Daug lankstumo mums suteikia tai, jog pradinukai turi skirtingus dalykų mokytojus. Jie gali koncentruotis tik į savo mokomą dalyką ir ieškoti kūrybiškų sprendimų jam atskleisti. Mokytojui tenka mažesnis krūvis, jis nepervargsta, išlieka motyvuotas.

Paulius: Mokymo procesas – labai spalvingas ir gyvas. Ne tik vaikų, bet ir mūsų – mokytojų. Pavyzdžiui, mokytojams taikant netradicinius mokymo metodus, atsirado didelis poreikis gauti kokybišką atgalinį ryšį iš vaikų, išgirsti ką jie naujo pamokoje išmoko, ką suprato, ko nesuprato. Kolektyve nusprendėme, kad svarbu mums patiems mokytis reflektuoti, tam tikslui pasisamdėme specialistą, išklausėme paskaitą, taip šioje srityje pagilinome savo žinias.

–Papasakokite daugiau apie mokyklos mokytojus, kas jie?

Aušra: Dalis mokytojų yra vaikų tėvai, turintys kompetencijas ir gebėjimus, reikalingus dėstyti. Dalis mokytojų – specialistai iš šalies. Šiuo metu mokykloje dirba penki mokytojai: vaikai mokosi matematikos, lietuvių kalbos, etikos, anglų kalbos, menų, keramikos, gamtos pažinimo, vyksta į žygius ir žirgyną. Įdomu ir tai, kad didžioji dauguma mokyklos bendruomenės – žmonės į Anykščių rajoną atsikėlę iš kitų miestų.

Paulius: Apskritai, labai sunku rasti Lietuvoje mokytoją, baigusį netradicinio ugdymo programas ir ieškantį darbo – tokie mokytojai labai greitai išgraibstomi didesnių netradicinių mokyklų. Dažniausiai mokytojai pradeda dirbti mokyklėlėse ir tik vėliau baigia mokslus. Dėl to labai svarbus ir tėvų įsitraukimas, supratingumas, teigiami pokyčiai reikalauja kantrybės.

• 

–O kokie tėvai atveda vaikus į Šventosios upės mokyklą? Koks yra jų indėlis?

Paulius: Tokie, kurie patiki mūsų idėja ir jaučia, kad tradicinis ugdymas jų vaikams netinka. Neseniai Lietuvoje atsirado galimybė vaiką mokyti namuose, vis didėjantis skaičius tėvų pasiryžtančių šia galimybe pasinaudoti, rodo, kad alternatyvaus mokymo poreikis didėja. Sprendimas vaiką ugdyti pačiam – labai atsakingas, kuriam būtina ruoštis ir šimtu procentų jausti, kad nori ir turi pakankamai laiko bei sugebėjimų užtikrinti sklandų vaiko augimą. Gerai, kai yra galimybė pasikliauti bendruomene, kuri atsakingai ruošiasi ugdymo procesui, gilinasi į mokymo metodus, ieško specialistų, būtent tokia šiuo metu yra Šventosios upės mokyklos komanda.

Inesa: Tėvai leidžiantys savo vaiką į netradicinę mokyklą, privalo suprasti bendruomeniškumo svarbą. Tam, kad vaiko mokslas būtų pilnavertis, kad mokykla atitiktų jo poreikius, reikia skirti nemažai laiko resursų: mūsų mokykloje vyksta daug pasitarimų ir susitikimų, kurių metu sprendžiami įstaigos reikalai. Visi suprantame, kad stengiamės dėl savo vaikų, todėl tėvai, norintys atvesti vaiką ir palikti be dalyvavimo mokyklos raidoje, pas mus nefunkcionuotų.

Benediktas: Tėvų indėlis tikrai yra labai svarbus. Visų pirma vežiojimas – neturime mokyklos  autobusiuko, tad reikia skirti laiko nuvežti bei parvežti vaikus, tačiau galime pasigirti, kad tėvai ir mokytojai labai geranoriškai dalinasi šia atsakomybe. Taip pat, dar yra finansinis klausimas, šis mokslas šiek tiek kainuoja.

Inesa: Galiu pasakyti iš savo patirties, kad reikia daug drąsos bei pasitikėjimo leisti vaiką į tokią mokyklą. Visada patogiau rinktis tai, kas įprasta ir nusistovėję.

–Akivaizdu, kad bendruomeniškumas mokykloje – labai svarbi vertybė, kaip ją stiprinate?

Benediktas: Neseniai pradėjome vykdyti trišalius pokalbius, kurių metu vaikas, mokytojas ir tėvai kalbasi, tariasi ir sprendžia mokymo kryptį kartu. Girdimi vaiko poreikiai leidžia padėti jam prisiimti atsakomybę už tikslus, siekius ir veiksmus – tokiu būdu ugdoma brandi, savarankiška asmenybė.

Inesa: Trišalių pokalbių metu tėvai ir vaikai gauna progą susitikti ir pasikalbėti apie kiekvieno siekius ir tikslus. Svarbiausia, kad vaikai gauna galimybę pasisakyti, todėl jaučiasi lygiaverčiais mokyklos dalyviais. Būna, jog išsiskiria tėvų ir vaikų lūkesčiai, tuomet mokomės įsiklausyti į vienas kito norus, išgirsti lūkesčius ir juos išsigryninti. Pokalbiams užtvirtinti pasirašome raštiškas sutartis, tai šiam procesui suteikia papildomos reikšmės.

Paulius: Pamenu savo vaikystę ir tėvų susirinkimus. Mes labai jų bijodavome, vykdavo supriešinimas, atskirtis tarp tėvų, mokytojų ir vaikų. Stengiamės, kad mūsų susirinkimai būtų vieta, kur randasi bendrystė ir pasitikėjimas vienas kitu.

• 

–Minėjote, kad tėvų indėlis – ne tik laikas, bet ir finansai. Ar mokykla išlaikoma tik iš tėvų?

Aušra: Galime pasidžiaugti, kad gauname mokymo lėšas – „mokinio krepšelį“ iš savivaldybės, tačiau kol kas trūksta lėšų patalpų išlaikymui, transportui, ūkiniams reikalams. Visos nevalstybinės mokyklos susiduria su šiomis problemomis, nes valstybė neskiria finansavimo mokyklų ūkio reikmėms. Tad be tėvų indėlio mokykla neišsilaikytų.

–Tikriausiai dažnai tėvai, nesusidūrę su netradicinio ugdymo sistema nuogąstauja, nedrįsta leisti vaikų į tokią mokyklą. Kaip jūs manote, ar vėliau vaikai neturės problemų integruojantis į sisteminį mokymą?

Aušra: Taip, tikrai, šis klausimas neretai kyla tėvams, norintiems leisti vaiką į bet kurią netradicinę mokyklą. Žvelgiant plačiau – visam tolimesniam vaiko gyvenimui labai svarbus pamatas ir kiekvienas renkamės kokį pamatą vaikui sukurti. Kalbant siauriau ir tik apie adaptaciją ar integraciją – adaptacijos pereinant į tradicinę ugdymo sistemą gali reikti, tai taip pat priklauso ir nuo paties vaiko. Vienam gali reikėti daugiau, kitam mažiau. Tačiau, tam irgi galima ruoštis. Tėvam informavus, kad vaikas toliau lankys tradicinę mokyklą, mokytojai gali vaikui pasiūlyti daugiau tradicinio ugdymo metodų, pvz.: daugiau padirbėti su pratybomis ir vadovėliais. Taigi, ir čia svarbus atviras komunikavimas tarp vaiko, tėvų ir mokytojų. Galiu iliustruoti vienos mamos atsakymu dėl klausimo apie  baimę leisti vaiką į nesisteminę mokyklą: “Aš tikiu šios mokyklos idėja, nesvarstau klausimo apie perėjimą, gyvenime visko pasitaiko, tuomet ir sprendžiu kaip elgtis. Mano vaikui svarbus santykis, emocinis fonas, bendradarbiavimas. O akademines žinias niekada nevėlu pasivyti, pasikartoti ir gilintis.” Tradicinėje mokykloje vaikai taip pat susiduria su iššūkiais: tai ir santykiai su bendraklasiais, savęs pažinimo bei brendimo klausimai, tik dažniausiai ten šie vaiko išgyvenimai paliekami tekėti laisva vaga,  įsikišama tik nutikus itin rimtiems atvejams. Šventosios upės mokykloje vaiko emocinė raida tiek pat svarbi, kaip ir akademinė.

–Ar per šiuos metus mokykloje turėjote sunkumų, iššūkių?

Benediktas: Taip, iššūkių turėjome tikrai nemažai. Visų pirma – ūkiniai, buitiniai dalykai – didelė dalis administracinių reikalų krinta ant keleto tėvų pečių. Pagalbos sulaukiame tik vieni iš kitų. Pačioje pradžioje buvo dalykų, kurių nežinojome, pavyzdžiui, higienos pasas buvo šioks toks iššūkis, reikėjo išsiaiškinti nemažai niuansų, bet galiausiai viską susitvarkėme.

Inesa: Mokytojų paieška ir pritraukimas taip pat buvo savotiškas iššūkis.

Inesa, Benediktai, jūsų vyresni vaikai jau seniai mokosi netradicinėse mokyklose, labai įdomu, kaip jiems sekasi, ar matote kokių nors pokyčių vaikų raidoje?

Benediktas: Jaučiame, kad vaikai daug savarankiškesni: susidūrę su iššūkiais, atsakingai juos sprendžia, yra įgiję savęs ir kitų pažinimo įgūdžių. Man labai svarbu, kad vaikai išmoktų prisiimti atsakomybę.

Inesa: Paprastai paaugliams sunku rasti motyvacijos mokytis, tačiau pastebime, kad mūsų vyriausioji duktė neseniai rado platformą, kurioje susijungia su vaikais iš viso pasaulio ir mokosi kartu, taip vienas kitą palaikydami. Jaučiasi, kad ji turi didelį polinkį susirasti būdų, kaip save motyvuoti, atrasti alternatyvių būdų mokytis pačiai.  Mano nuomone, paaugliui sugebėti susiplanuoti dieną, įsivertinti savo galimybes, išsikelti tikslus, yra didelė ir svarbi kompetencija, tai gyvenime tikrai pravers – tai įgūdžiai, į kuriuos koncentruojamasi netradicinėje mokykloje.

–Kokie yra Šventosios upės mokyklos ateities planai? Ar mokykla plėsis? Galbūt galų gale Burbiškio dvaras vėl virs didele mokykla?

Benediktas: Deja, kitiems metams ieškome kitos vietos mokyklai. Kadangi šiemet turėjome tik pradinukų klasę – mums užteko vienos patalpos Burbiškio dvare, kitais metais planuojame turėti penktokus, tad bus reikalingos mažiausiai dvi klasės.

A: Turime kelis variantus patalpoms kitiems metams, tačiau dar derinamos detalės, formalumai. Ateityje norime išauginti mokyklą iki pagrindinės, aštuonmetės mokyklos.

Benediktas: Turime ir mažesnių tikslų: susistyguoti darbą bei ūkinius reikalus, suburti stiprią mokytojų komandą.

Inesa: Taip pat išsigryninti ugdymo kryptį. Kol kas patys kuriame savo mokymo sistemą. Mūsų pamatas – bendrosios ugdymo programos, jomis remiamės, kad žinotume, ką vaikas privalo išmokti. Po truputį taikome metodus pasiskolintus iš kelių sistemų: Valdorfo, Forwardo, Montessori, bendruomeninių mokyklų. Tačiau kaip pasiekti geriausių ugdymo rezultatų vis dar ieškome, formuodami savitą sistemą.

Šventosios upės mokykla plečiasi – 2022-2023 mokslo metams renkame pradinukų ir penktų klasių moksleivių klases. Taip pat, kviečiame apsilankyti atvirų durų dienose gegužę ir birželį. Atvykę iš anksto sutartu laiku galėsite susipažinti su pedagogais, vaikais, pamatysite kaip organizuojamos pamokos. Nekantraujame susipažinti ir laukiame prisijungiant prie mūsų bendruomenės!

Simona Ševčenkaitė ir mokyklos komanda

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•