Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per dvejus pastaruosius metus Anykščiuose apsigyveno 252 iš užsienio grįžę žmonės, o 942 anykštėnai emigravo. Tokia statistika mažam rajonui pavojinga ir ekonomine, ir socialine prasme, todėl kiekvieno sugrįžtančio turėtume laukti išskėstomis rankomis. 2016-ųjų rudenį po gero dešimtmečio emigracijos iš Dublino (Airija) į Anykščius sugrįžo Jurgita Burbaitė ir Mindaugas Lionikas. Jie sako, kad svarstantiems grįžti namo trūksta informacijos, kyla ateities baimė, abejonės ar pragyvens, net artimieji atkalbinėja. Baiminamasi ir užsienyje kuriamo Lietuvos, kaip blogos šalies gyventi, įvaizdžio.

Namo pastūmėjo aplinkybės
„Planavome grįžti bent dvejais metais vėliau, kai vyresnei dukrai ateis laikas į mokyklą eiti. Tačiau Airijoje ėmė nepalankiai klostytis reikalai. Namą, kurį nuomojome, savininkas nutarė parduoti, o mes su dviem vaikais jau laukėme eilės į darželį ir mokyklėlę netoliese. Į kitą miesto dalį keltis nenorėjome. Be to, mažoji paaugo ir Jurgai reikėjo grįžti į darbą, – pasakojo Mindaugas Lionikas. – Lietuvoje mamos vaikus augina dvejus metus, Airijoje – tik  pusmetį. Mums grėsė didžiulės išlaidos darželiui arba auklėms. Kai taip susidėliojo aplinkybės, nusprendėme grįžti į Lietuvą anksčiau nei planavome. Paskui viskas vyko labai greitai. Balandį gimė mažoji, o rugsėjį mes visi jau buvom Anykščiuose.“
Airijoje įvairiose statybose dirbęs vyras į Anykščius grįžo ne tuščiomis – su 11 metų darbo patirtimi ir reikalingais įrankiais. Tačiau nerimavo  kaip teks kurtis, kur gyventi, kaip išlaikyti keturių asmenų šeimą aukštų kainų ir didelių mokesčių šalyje.
„Airijoje mums buvo gera gyventi: turėjau darbo, gerą atlyginimą, Jurga augino vaikus, gavo pakankamas socialines išmokas. Piniginiu atžvilgiu viskas buvo gerai, – prisiminė M. Lionikas. – Į Lietuvą važiavau nerimaudamas. Žinojau, kad darbo turėsiu, tačiau nerimą kėlė kainos, mokesčiai, neturėjau klientų, žodžiu – neaiški ateitis. Visokių minčių buvo, juk ne vienas grįžau. Vienam tai kas – nuėjai pas mamą ir prisiglaudei. Arba apsisukai ir išvažiavai, jei nepasisekė“, – kalbėjo Mindaugas.

Gąsdino, kas netingėjo
Jauna pora prisimena, kad juos, apsisprendusius grįžti į Lietuvą ir apie tai pranešusius draugams ir artimiesiems, atkalbinėjo kas tik netingėjo, net kai kurie artimieji.

„Emigrantus gasdina pati Lietuva. Kur begyventų žmonės, jie „gaudo“ žinias iš namų. O kokios žinios? Tas negerai, anas dar blogiau, politikai netikę, žmonės žemiau skurdo ribos gyvena; ką uždirba – mokesčiams turi atiduoti. Darbų nėra, atlyginimai maži… Labai daug negatyvo apie Lietuvą sklinda. Vienu metu galvojome lietuviškų žinių visai atsisakyti, – juokėsi Jurgita Burbaitė. – Mindaugo nerimas man buvo suprantamas. Jį slėgė didelė atsakomybė, viską reikėjo pradėti nuo nulio ir tuo pačiu išlaikyti šeimą. Airijoje viskas buvo paprasta: už kiekvieną vaiką per mėnesį mokama po 130 eurų, nedirbanti motina kiekvieną savaitę gauna po 170 eurų bedarbės pašalpą. Jei vyras dirba – gyvenk ir džiaukis. Lietuvoje vaiko auginimo pašalpa mums nepriklauso, nes aš nesu čia dirbusi. Pačioje pradžioje keletą mėnesių mums šiek tiek padėjo savivaldybė, skyrusi socialinę išmoką.“
Savo verslą Anykščiuose suplanavusiam, tačiau klientų neturinčiam M. Lionikui nerimą kėlė ir mokesčiai. „Airijoje pradedi dirbti sau, visus metus nuo mokesčių esi atleistas, leidžiama atsistoti ant kojų. O čia nuo pirmos dienos kaip užsmaugs“, – guodėsi Anykščiuose besikurianti šeima.

Nepasitiko išskėstom rankom
Deklaruojama, kad Lietuva grįžtančių emigrantų labai laukia ir veikia programos kuo daugiau jų susigrąžinti, J.Burbaitės ir M.Lioniko patirtis kitokia.
„Savo kailiu patyrėme, kad emigrantų niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Jei ne forumai, kur iš tokių pačių kaip mes – kai ką žinančių – bičiulių prisigaudėme šiokios tokios informacijos, būtų buvę dar prasčiau. Neradome jokios nuoseklios informacijos kaip sugrįžus tvarkyti dokumentus, kur kreiptis, ko reikės, kokia tvarka, ką daryti, – pasakojo Jurgita. – Keletą kartų pastebėjau, kad žmonės įstaigose pyksta, jei nežinau, kur man toliau eiti. Galėtų būti atvykusiems skirta vieta, bent vienas darbuotojas, kuris juos informuotų, pasakytų kur eiti. Galbūt tokia informacija ir teikiama, bet mes jos neradome. Žodžiu, kai ką sužinojome iš forumų, kai ką artimieji ar draugai patarė. Apgraibom tvarkėme reikalus“, – prisiminė
J. Burbaitė.
M. Lionikas pritarė: „Mes buvome atpratę nuo piktų, susiraukusių, nemandagių žmonių. Stebino situacijos, kad užėjus į „valdišką“ kabinetą valdininkė tik dėbt, maždaug, – „Ko čia vaikštot.“

Draugai išsiuntė į žvalgybą
Anot poros, grįžti iš emigracijos planuoja Airijoje likę jų draugai.
„Dubline buvome susibūrę į savotišką lietuvių bendruomenę. Tarp jų ir anykštėnai, kurie irgi grįžo į Anykščius po 15 metų emigracijos. Dar viena pora  žada grįžti. Manau, ir likusieji pasvajoja apie gyvenimą Lietuvoje, kaip gerai jiems ten besisektų. Anykščiuose mums gera gyventi, Mindaugas turi daug darbo, tad draugų negasdinam. Sava kalba, vaikai pas močiutes galės nubėgti kada panorėję. Mažas švarus miestas, daug renginių, atstumai juokingi. Gyvenom Dublino pakraštyje, arčiau gamtos, tad mano kelionė į darbą ir atgal kartais užtrukdavo ir penkias valandas, sakė moteris. – Dukros adaptavosi nesunkiai, mūsų mamos laimingos. Ko daugiau reikia? Užsienyje žmonės lieka dėl pinigų. Čia kainos, palyginti su pajamomis, labai aukštos, mokesčiai labai dideli, tai gąsdina. Airijoje minimalus atlyginimas – 1200 eurų, o kuro kaina didesnė vos keliais centais. Pavyzdžiui, skalbimo milteliai čia brangesni“, – pasakojo moteris.

„Bet yra ir kita pusė: Airijoje uždirbdavome daugiau, bet daugiau ir išleisdavome. Vien namo nuoma – 1350 eurų. Anykščiuose tiek mokame už visus nuomos metus. Kur dar automobilio draudimas, kelių mokesčiai…“ – vardijo Mindaugas.
„Mes bandome gyventi Anykščiuose. Nežadam, kad liksime čia amžinai. Kaip gyvenimas sudėliojo mūsų neplanuotą grįžimą, taip gali suplanuoti iš išvykimą“, –
šypsojosi Jurgita Burbaitė. „Praktiškai pernai Lietuva neteko didesnio nei Marijampolė miesto. Be abejo, emigracija turėjo didžiausią įtaką gyventojų mažėjimui. Kasmet išvykstančiųjų portretas nesikeičia – išvyksta daugiausia darbingo amžiaus gyventojai. Beveik pusė išvykusiųjų 2017 m. yra iki 29 metų gyventojai, žodžiu, jauni žmonės“, – praėjusių metų skaičius susumavo Statistikos departamento vadovė Vilija Lapėnienė.

Sveta VITKIENĖ