Žmoniją visą laiką domino klausimas, ar yra gyvenimas po mirties. Šiuo laikotarpiu šį klausimą reiktų pervadinti kitaip – ar yra gyvenimas po koronaviruso?

Koronaviruso pandemija yra didžiausia pasaulinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo, pripažino Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. Egzistavusi ekonominė, politinė ir socialinė sistema, kuri buvo tarpusavyje glaudžiai susipynusi ir pakenčiamai balansavo apsprendžiant valdžios ir visuomenės santykius, rodo neefektyvumą. Visuomenė atsidūrė savo pačios paspęstuose visokiausių įstatymų, potvarkių, reglamentų ir aktų pinklėse. tai reiškia, kad tai, kas dar vakar buvo kažkiek efektyvu, šiandien pasmerkta išnykimui. Iš kitos pusės pasaulio valdymo popierinis namelis dega kaip pernykštė žolė. Per akimirką globalus pasaulis subyrėjo, žmonės prisiminė, kad turi valstybes ir sienas. Tai ir gera žinia, nes Lietuva buvo pati labiausiai nykstanti valstybė pasaulyje. Bėda tik tai, kad mes esam nepasiruošę. Per 30 metų buvo daroma viskas, kad sunaikinti tai, kas padėdavo lietuviams išgyventi per karus ir marus – priversti atsisakyti smulkaus ūkio, asmeninio ūkio. Sena komunistų svajonė, kad žmogus dirbtų valstybei, o valstybė jau pasirūpins viskuo, beveik įgyvendinta. Net ir gyvenantys kaime dauguma atsisakė augintų gyvulių ar dirbamos žemės. Kam vargti, jeigu pigiau nusipirkti gali parduotuvėje. Tokia logika veikė, kol neatėjo pandemija – stambinkim ūkius, palikim likimo valiai neefektyvius šeimyninius, stambinkim ligonines, naikinkim kaimo mokyklas, efektyvinkim, efektyvinkim… Pasirodė, kad mūsų gyvenimas priklauso ne nuo mūsų pačių, o nuo to, ar išduos pinigų bankomatas ir ar yra prekių prekybos centre.

Iš tikro net neįsivaizduojame, kokių pasekmių ekonomikai turės šis įvykis. Tik aišku, kad skaudžių ir ilgalaikių. Taigi, gyvenimas po koronaviruso bus, bet jau kitoks.

Linas BITVINSKAS

„Šilelis“ 2020-04-04, Nr. 14 (1234)